Svastika

Svastika, sūkurėlis – kryžius su užlenktais galais. Tai Saulės, ugnies ir kūrimo simbolis.

Svastika senovėje plačiai naudota baltų, hetitų, keltų, graikų ir indoiranėnų, beveik visuose pasaulio žemynuose. Svastika - šventas induizmo, budizmo ir džainizmo simbolis.

Vėliau svastika buvo pagrobta ir panaudota Vokietijos herbe bei vėliavoje, dėl ko dabar svastika paprastai siejama su fašizmu ir neonacizmu. Svastikos simbolis kai kuriose šalyse draudžiamas platinti, viešai naudoti.

Baltų svastikos

Kas yra toji svastika?

Svastikomis gali būti vadinamas kompleksas vaizduojamųjų simbolių, bendra išvaizda kurių gali šiek tiek varijuoti (žinomos trišakės svastikos (gr. triskelion), nepakreiptos, pakreiptos, laužtinės, užapvalintos ir t. t.), bet iš esmės bendras simbolio vaizdavimo principas visur išlieka labai panašus.

Svastika heraldikoje - tai viena iš kryžiaus atmainų, crux gammata, kartais vadinama gamadionu (Gama kryžiumi). Sanskritiškasis, sėkmės palinkėjimą ir palaimą apibrėžiantis žodis „svastika” labiausiai prigijo nūdienos pasaulyje, tačiau, pavyzdžiui, viduramžių Anglijoje ji vadinta fylfot, Vokietijoje - feuerfuss (ugnies koja), hakenkreuz (kablių kryžius), sonnenrad (Saulės ratas), Norvegijoje - hakekors, Senovės Rusioje - kolovrat (t. y., besisukantis) ratas). Priešingai internetinėje erdvėje vyraujantiems, šiek tiek girdėjusiųjų apie svastiką komentarams, senovėje svastika buvo aptinkama ne tik Indijoje ar tik Rytų šalyse (Kinija, Japonija), bet ir Šiaurės Amerikoje, taip pat pas senovės šumerus, Senovės Graikijoje, Romoje bei šiauresnėse Europos srityse. Mūsų žemyne ji buvo būdinga tiek baltams, tiek germanams, tiek keltams, tiek slavams, tiek Šiaurėje gyvenantiems ugrofinams. Sunkiau būtų pasakyti, kur svastika nėra aptinkama, negu kur yra aptinkama, kadangi tai toks archetipiškas simbolis, kad jį popieriaus lapuose nesąmoningai keverzoja net mažiausi pypliai, esantys toli nuo bet kokių politinių ir religinių idėjų. Šio simbolio amžius nenusakomas. Svastika ar panašūs į svastiką ženklai atsirado kartu su pirmykščių žmonių piešiniais uolose.

Svastika vaizduota visais laikais, visose kultūrose, įvairiausių stilizacijų pavidalu: Indijos dievų skulptūrose ir ant antikinių vazų, Europos tautų ornamentikoje ir viso europietiškojo pagoniškojo arealo papuošaluose, Viduramžių riterių skyduose, senoviniuose runų kalendoriuose, krikščioniškų bažnyčių vidaus apdailoje ir pravoslavų ikonose!

Baltų kraštuose svastika puikuojasi raštų ornamentikoje. Kuršių segės papuoštos žalčių galvomis stilizuotomis svastikomis. Žymusis prancūzų tradicionalistas Rene Genonas (1886-1951) savo straipsnyje „Centro idėja senosiose tradicijose” rašo: „Lietuvoje ir Kuršių žemėse (originale - Kurliandijoje - aut. past.) valstiečiai braižo šį ženklą ant savo namų. Suprantama, jie jau nežino pirminės jo reikšmės ir svastiką vertina tik kaip nuo blogio apsaugantį talismaną. Bet ypač įdomu yra tai, kad šis ženklas čia taip ir vadinamas sanskritiškuoju žodžiu - svastika.”

Kernavėje rastas XIII-uoju amžiumi datuojamas žiedas su svastika centre. Beje, įdomu, kad svastika žiede tipiškai „hitlerinė” - pakreipta, tiesiai laužtais kampais - niekaip „nestilizuota ir nemaskuota”. Vilniaus teritorijoje taip pat rasta žiedų su svastikomis, bei tokiais pačiais simboliais puoštos keramikos. LDK didžiūnų Boreikų giminės herbe puikuojasi raudona svastika sidabriniame dugne. Lietuvos heraldikos specialistas Edmundas Rimša savo knygoje „Heraldika: iš praeities į dabartį” pateikia LDK laikus menantį herbinį spaudą su svastika, bei išvardina bajorų pavardes, kurios savo herbe vaizdavo svastiką vien tik Kauno paviete. Visus šiuos pavyzdžius galima nesunkiai susirasti mano išvardintoje literatūroje, bei lietuvių archeologijos, kraštotyros puslapiuose.

Ką gi simbolizuoja svastika? Kalbant plačiai, tai dangumi keliaujančios saulės, ugnies, kartais žaibo ir griaustinio, dievo Perkūno simbolis, metų laikų kaitos, bei amžinojo virsmo ženklas. Tačiau priminęs daugeliui žinomas soliarines svastikos, kaip simbolio, interpretacijas, galima išvesti ir tam tikras antrines reikšmes. Tai palaima, sėkmė, dieviškoji dovana, vaisingumas, apsauga nuo blogio, didžiausias gėris ir sveikata. Nesinorėtų leistis į ilgus išvedžiojimus apie svastikas, pasuktas į vieną ar kitą pusę, tuo pat metu jas vadinant „gerosiomis” ar „blogosiomis”, nes, visų pirma, su tokiu simboliniu dalijimu į „neigiamas” ir „teigiamas” svastikas sutinka anaiptol ne visi tyrinėtojai, o visų antra - kone visi sutartinai pripažįsta išimtinai teigiamą svastikos simboliką, kuri aprašyta keliomis eilutėmis aukščiau.

Europiečių tradicionalistų darbuose atrandame kiek gilesnį požiūrį į svastiką, kur ji aiškinama kaip centro ir centriškumo simbolis. Taškas svastikos viduryje - nejudantis pasaulio centras, sakralioji pasaulio ašis (axis mundi) , o svastikos sparnai - aplink tą sakralinį centrą besisukantis pasaulis. Jau minėtasis Rene Genonas rašė, kad svastika - tai viena iš horizontaliojo kryžiaus atmainų - esminio Principo simbolis. Kaip Saulė yra mūsų Saulės sistemos centras, o aplink ją besisukančios planetos yra periferija, kaip visa Saulės sistema sukasi aplink kosminį galaktikos centrą, taip ir kiekvienas žmogus stovi savo paties pasaulio centre, formuodamas aplinkui save metaforišką savo paties gyvenimo Visatą. Svastika - tai Taško santykis su principu, Dievo - su jo apraiška per sukurtą pasaulį, kiekvieno žmogaus „Aš” - su jo paties gyvenimu. Ir svastika yra grafiškai atvaizduotas to santykio principas, kadangi viskas vystosi ir viską lemia tie patys nekintami dėsniai.

Svastika - tai grafiškai pavaizduota pasaulėkūra visuose lygmenyse. Iš dalies agresyvi, nes nestovinti vietoje, dinamiška. Iš dalies kovinga, nes simbolizuoja pastovų ciklišką virsmą ir atsinaujinimą.

Baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu. Svastika – vienas iš dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puošiamos verpstės, tapoma ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raštus. Margučių raštuose svastikos aptinkamos kaip stambūs, savarankiški, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio šonuose, o taip pat deriniuose su kitais statiškais bei dinamiškais ženklais. Svastikos dinamiškumą vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas sūkurėlis.

Kernavėje rasti XIII amžiaus papuošalai (galvos vėrinio dalys, žiedai ir kt.) su svastikomis. Netoli ankstesnės Lietuvos Brastos, dabar miestas Brestas Baltarusijoje, atrasti prieš 2,5 tūkst. metų lietuvių protėvių pagaminti metaliniai iečių antgaliai su svastikomis jų šonuose.

Lietuvoje daug šimtmečių svastikos naudotos kilmingų šeimų herbuose, valstybės apdovanojimuose. Latvijos mieste Liepojoje dvi metro skersmens svastikos iškaltos ant paminklo Latvijos nepriklausomybės kovų 1919-1922 metais savanoriams.

Svastikos Rusijoje

Rusijos teritorijoje svastikos žinomos nuo gilios senovės. Pvz., kasinėjamoje bronzos amžiaus Arkaimo (Аркаим) gyvenvietę (maždaug 3 tūkst. m. pr. m. e.) Pietų Uralo stepėse buvo aptikti 3, 4 ir 8 spindulių svastikos tipo ženklai.

Slaviškos svastikos, simbolizavusiuos tekančią saulę (Jarila), Šviesos pergalę prieš Tamsą, gyvenimo - prieš mirtį, buvo vadinamos kolovrat (коловрат 'rato sukimas'). Svastikas naudojo apeigose, statiniuose, drabužių ir kilimų raštuose. Svastika puošdavo namų rakandus ir ikonas.

Sankt Peterburgo Nekropolyje esantis M. Glinkos kapas papuoštas svastika. Svastika buvo papuošti kai kurie Laikinosios vyriausybės ir bolševikų leisti banknotai 1918-1922 m.
1918 m. Tarybų Rusijoje Pietryčių fronto Raudonosios armijos dalinių kareivių antrankoviniai raiščiai buvo su svastika, kurios centre buvo santrumpa РСФСР (RSFSR).

Po Antrojo pasaulinio karo Rusijoje buvo paplitusi vaikiška legenda, kad svastika sudaryta iš 4 raidžių Г (G), nes hitlerinės Vokietijos vadovų pavardės prasideda raide G: Gitler (Гитлер), Gebels (Геббельс), Gimler (Гиммлер), Gering (Геринг). Nors iš tikrųjų dalis šių pavardžių vokiečių kalboje prasideda raide H (Hitler, Himmler), dalis - raide G (Goebbels, Göring).

Taip pat skaitykite

• Saulė (simbolis)
• Saulės kryžius
• Juodoji saulė