Mykolas Merlinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
n |
S Sutrumpinimo Europos panaikinimas |
||
| Eilutė 5: | Eilutė 5: | ||
== Mokslinė veikla == |
== Mokslinė veikla == |
||
Apie [[1705]] parašė poleminį veikalą „Ar reikia reformuoti lietuvių kalbą?“ (''An Lithvanicae Lingvae Reformatio sit necessaria?''; buvo platinamas rankraščiu). [[Karaliaučius|Karaliaučiuje]] išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (''Principium primarium in lingva Lithvanica'' [[1706]] m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, jos esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą, ar reikia, kaip teigė oponentai, remtis gramatikomis ir kurti filologinę mokslo draugiją. Jis lietuvių kalbos problemas tyrinėjo platesniame [[Europos]] [[kalbotyra|kalbotyros]] kontekste, atkreipė dėmesį į lietuviškų religinių raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkį, siūlė reformuoti rašto kalbą remiantis gyvosios kalbos principais, su lietuviais kalbėti taisyklingai lietuviškai. Vienas pirmųjų ragino rinkti lietuvių liaudies dainas ir smulkiąją tautosaką laikydamas ją tobuliausiu kalbos vartosenos pavyzdžiu; šias nuostatas diegė savo parapijoje. Rašytinėje lietuvių kalboje jo idėjos pritaikytos J. Šulco išverstose [[Ezopas|Ezopo]] pasakėčiose (1706 m.) – pirmojoje lietuviškoje pasaulietinėje knygoje. Polemika turėjo įtakos [[XVIII a.]] – [[XIX a.]] lietuvių filologams. <ref>Liucija Citavičiūtė. {{VLE|XIV}} 717 psl.</ref> |
Apie [[1705]] parašė poleminį veikalą „Ar reikia reformuoti lietuvių kalbą?“ (''An Lithvanicae Lingvae Reformatio sit necessaria?''; buvo platinamas rankraščiu). [[Karaliaučius|Karaliaučiuje]] išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (''Principium primarium in lingva Lithvanica'' [[1706]] m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, jos esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą, ar reikia, kaip teigė oponentai, remtis gramatikomis ir kurti filologinę mokslo draugiją. Jis lietuvių kalbos problemas tyrinėjo platesniame [[Europa|Europos]] [[kalbotyra|kalbotyros]] kontekste, atkreipė dėmesį į lietuviškų religinių raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkį, siūlė reformuoti rašto kalbą remiantis gyvosios kalbos principais, su lietuviais kalbėti taisyklingai lietuviškai. Vienas pirmųjų ragino rinkti lietuvių liaudies dainas ir smulkiąją tautosaką laikydamas ją tobuliausiu kalbos vartosenos pavyzdžiu; šias nuostatas diegė savo parapijoje. Rašytinėje lietuvių kalboje jo idėjos pritaikytos J. Šulco išverstose [[Ezopas|Ezopo]] pasakėčiose (1706 m.) – pirmojoje lietuviškoje pasaulietinėje knygoje. Polemika turėjo įtakos [[XVIII a.]] – [[XIX a.]] lietuvių filologams. <ref>Liucija Citavičiūtė. {{VLE|XIV}} 717 psl.</ref> |
||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
15:58, 7 liepos 2009 versija
Mykolas Merlinas (vok. Michael Mörlin, 1641 m. gruodžio 19 d. Olberslebenas, Tiuringija – 1708 m. vasario 21 d. Gumbinė) – lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas.
Biografija
Studijavo teologiją Leipcigo, Jenos, nuo 1664 m. – Karaliaučiaus universitete. 1666-1667 m. dirbo mokytoju Kaune. 1667 m. grįžo į Tilžę, lietuvių kalbos mokėsi pas Tilžės ir Viešvilės kunigus. 1670 m. paskirtas kantoriumi Įsrutyje. 1672-1708 m. Gumbinės evangelikų liuteronų kunigas.
Mokslinė veikla
Apie 1705 parašė poleminį veikalą „Ar reikia reformuoti lietuvių kalbą?“ (An Lithvanicae Lingvae Reformatio sit necessaria?; buvo platinamas rankraščiu). Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, jos esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą, ar reikia, kaip teigė oponentai, remtis gramatikomis ir kurti filologinę mokslo draugiją. Jis lietuvių kalbos problemas tyrinėjo platesniame Europos kalbotyros kontekste, atkreipė dėmesį į lietuviškų religinių raštų ir šnekamosios kalbos atotrūkį, siūlė reformuoti rašto kalbą remiantis gyvosios kalbos principais, su lietuviais kalbėti taisyklingai lietuviškai. Vienas pirmųjų ragino rinkti lietuvių liaudies dainas ir smulkiąją tautosaką laikydamas ją tobuliausiu kalbos vartosenos pavyzdžiu; šias nuostatas diegė savo parapijoje. Rašytinėje lietuvių kalboje jo idėjos pritaikytos J. Šulco išverstose Ezopo pasakėčiose (1706 m.) – pirmojoje lietuviškoje pasaulietinėje knygoje. Polemika turėjo įtakos XVIII a. – XIX a. lietuvių filologams. [1]
Šaltiniai
- ↑ Liucija Citavičiūtė. Mykolas Merlinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008 717 psl.