Vižainis

54°23′ š. pl. 22°52′ r. ilg.

Vižainys nuo kelio į Žydkaimį

Vižainis (arba Vižainys, Vyžainys, Vyžainiai; lenk. Wiżajny) – lietuviškas kaimas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrityje, Vižainio valsčiuje. pasienyje su Lietuva, 35 km nuo Suvalkų; valsčiaus centras. 1 tūkst. gyventojų (2002). Stovi paminklas Jėzui. Iki XX a. pradžios priklausė Lietuvai.

Jėzaus Kristaus statula Vižainyje

Geografija

Kaimas išsidėstęs prie kelio DK651 Seinai-Šipliškė-Vižainis-Žydkiemis-Geldapė, 18 km į šiaurės vakarus nuo Šipliškių prie Vižainių ežero, Vakarų Suvalkijos ežeryne. Įsikūręs žemumoje, todėl, kaip pasakoja vietiniai gyventojai, kai Suvalkijoje jau sirpdavo vyšnios, Vižainyse dar būdavo sniego iki kelių. 1978-1979 m. žiemą temperatūra krito iki -40°C, o pusnys prie kelių siekė daugiau, kaip 2 m.

Istorija

Vižainių herbas

Apylinkėse dar VI-XI a. gyveno jotvingiai. XIV a. prie kelio iš Vilkaviškio į Seinus stovėjo karčiama, kurią 1409 m. apylinkėse sumedžiojęs taurą, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila pavadinęs „Stumbrine“. Vėliau greta įsikūręs kaimas dėl vėžių gausybės pramintas Vėžainimis. Pirmą kartą šis pavadinimas užfiksuotas 1549 m., kai karalienė Bona kaimą valdyti perdavė rusų bajorui Petrui Lysui. Netrukus kaime buvo įkurta seniūnija. Kaimui išsiplėtus, 1570 m.jis gavo miesto teises. 1606 m. miestas turėjo 7 gatves: Pavištyčio, Kubilių, Vištyčio, Seinų, Simno, Virbalio, Palenkės ir bažnyčios skersgatvį. Ant kalnelio stovėjo parapijos bažnyčia. Miestelis apėmė 76 valakus žemės. 1642 m. buvo 200 ūkių, kuriuose gyveno 1200 žmonių. 1655-1660 m. miestą nusiaubė švedai, kilo gaisrai, jį teko kelis kartus atstatyti. Po Švedų tvano kilo choleros epidemija. 1659 m. karalius Jonas Kazimieras Vaza atnaujino bažnyčią, prie kurios buvo įsteigta ligoninė ir prieglauda, o 1661 m. įsteigta mokykla. 1663 m. gegužės 11 d. karalius Jonas Sobieskis, siekdamas sustiprinti Vižainio reikšmę, nors ir nesuteikdamas papildomų privilegijų miesto teises patvirtino. 1792 m. vasario 4 d. karalius Stanislovas Augustas, Abiejų Tautų Respublikos seimui pripažinus miesto teises, Vižainiui suteikė herbą – nekarūnuotą baltą erelį raudoname lauke, apjuostą auksine juosta. Privilegija leido turėti rotušę, tik jai pastatyti nebuvo lėšų.

1808 m. mieste gyveno 731 katalikas ir 511 žydų. 1867 m. 205 namuose gyveno 2262 miestelėnai, iš jų 1172 žydai, 977 evangelikai, 613 katalikų. 1845 m. parengtas naujas miesto planas, įrengta nauja turgavietė, tačiau tai nepadėjo nuolat pasienyje likdavusio miesto plėtrai. Galiausiai 1870 m. Vižainis neteko miesto teisių. 1907 m. vėl įsteigta mokykla su biblioteka ir skaitykla. Tačiau gyventojų skaičius nuolat mažėjo. 1921 m. Vižainyje buvo 1396 gyventojai, daugiausia užsiėmę žemės ūkiu. 1935 m. gegužės 31 d. kilo valstiečių maištas. 1939 m. susikūrė vietinių vokiečių militaristinė organizacija Selbstschutz. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinti miestelio žydai. 1944 m. spalio 23 d. Vižainį užėmė Raudonoji armija, jis vėl atiteko Lenkijai.

Pavadinimo kilmė

Vižainio vardas siejamas su lietuvišku žodžiu vėžys, tačiau tai nėra galutinai patvirtinta etimologija.

Nuorodos

• Savivaldybės svetainė
• Kaimas žemėlapyje