Solidarnost (Solidarumas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

„Solidarnost“ - 1988 m. Klaipėdoje įkurta Sąjūdžio palaikymo grupė, kurią sudarė Lietuvoje gyvenantys kitataučiai. „Solidarnost“ grupę sudarė rusų, gruzinų, ukrainiečių, žydų ir baltarusių tautybės asmenys, kurie įrodinėjo, kad Lietuvos atgimimo siekiai nėra nacionalistiniai ir nekelia jokio pavojaus kitataučiams.

Įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai Lietuvos nepriklausomybės siekimas tapo visuotiniu atgimimu, tuometinis TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas kaltino Lietuvą nacionalizmu. Tai buvo pakankamai svarus argumentas, pagal TSRS įstatymus leidžiantys panaudoti ir karinę jėgą. Artašesas Gazarianas, tuomet dirbęs Klaipėdos miesto Statistikos valdyboje ir išgarsėjęs kaip naujų idėjų ekonomikos ir valdymo srityse skleidėjas, pritardamas Persitvarkymo Sąjūdžio idėjoms, nusprendė, kad tas kortas iš TSRS vadovo rankų gali išmušti į Sąjūdį gausiau įsilieję kitataučiai ir subūrė kitataučių grupę, remiančią Lietuvos žmonių siekius.

Vienas pagrindinių „Solidarnost“ darbų - kitataučių parašų rinkimo akcija. Parašais grupės nariai patvirtino pritariantys Lietuvos nepriklausomybės siekiams. Pasirašoma buvo visomis pavardėmis, su adresais, pateikiant pasą. Parašus buvo vežami į Maskvą Lietuvos deputatams Aukščiausiojoje taryboje ir Michailui Gorbačiovui. Tas dokumentas turėjo įrodyti, kad nacionalistinių užmojų Lietuvoje nėra.

Vedlys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Gazarianas turėjo lietuviško kraujo (jo senelė buvo lietuvė), tačiau jis buvo tapęs kitataučių sparno Sąjūdyje vėliavnešiu. Tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje. Jo atėjimas į Sąjūdį buvo reikšmingas. Netrukus Artašesas Gazarianas gavo pirmąjį sąjūdininkų įpareigojimą - būti Zitos Šličytės, kandidatuojančios į TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus, patikėtiniu. Jam buvo skirta ne visai paprasta misija - kariniuose daliniuose agituoti balsuoti už ją.

Netrukus per Klaipėdos Sąjūdžio Tarybos rinkimus Artašesas Gazarianas buvo išrinktas jos nariu. 1990 metų Sąjūdžio suvažiavime išrenkamas ir Sąjūdžio Seimo nariu.

Jausdamas savo intelektinį potencialą ir galimybes bei norėdamas dalyvauti šalies pertvarkos procesuose, A. Gazarianas buvo įstojęs į komunistų partiją. Jis aktyviai dalyvavo LKP atsiskyrimo nuo TSKP procesuose, sutiko būti LKP CK nariu. Tačiau 1990 m. spalį A. Gazarianas paskelbė atvirą pareiškimą LKP CK ir Sąjūdžio seimui, kuris buvo išspausdintas „Mažojoje Lietuvoje“. Šiuo pareiškimu jis paliko Sąjūdį ir partijos gretas.

A. Gazariano pareiškimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Lietuvos komunistų partija šiandien prarado vienintelės politinės jėgos Respublikoje statusą, kokia ji buvo, kai aš stojau į jos narius 1987 m., ir nėra avangardinis būrys kovoje už nepriklausomybę, kaip XX suvažiavimo laikotarpiu, kai buvau išrinktas CK nariu. Sąjūdis šiuo laikotarpiu nėra visaliaudinis visuomeninis judėjimas, pagrįstas dorais ir kilniais tikslais, koks jis buvo prieš 2 metus, kai man teko jame dalyvauti, kuriant tarptautines solidarumo grupes Klaipėdoje. Sąjūdžio seimas po paskutinių rinkimų nustojo būti avangardiniu būriu, vienijančiu geriausias intelektualines ir dvasines tautos jėgas.

„Jedinstvo“ mitingai buvo dažni, juose dalyvaudavo šimtai kitataučių. Respublikos nepriklausomybės politinės problemos jau nėra (liko tik deklaracijos įgyvendinimas, o tai - parlamento ir Vyriausybės reikalas), politinės partijos, atskiri jų atstovai, taip pat, deja, ir Sąjūdžio aktyvistai užsiėmė smulkiomis intrigomis ir beprasmiška „raganų“ medžiokle, kovodami už asmeninę valdžią. Visa tai iš esmės prieštarauja Sąjūdžio programinėms ir moralinėms nuostatoms, tačiau nesulaukė pasipriešinimo iš jo dabartinių lyderių. Mano, kaip kitataučio, asmeninis dalyvavimas Sąjūdyje ir LKP prarado savo pirminę reikšmę. Iš vienos pusės lietuviško nacionalizmo baubas jau nieko nebegąsdina. Kitataučių čia niekas neskerdžia. Iš kitos pusės jų ir nepastebi kaip tikrų potencialių Respublikos piliečių. Aš nenoriu dalyvauti šiame dabar vykstančiame smulkmeniškame politiniame bruzdėjime ir tarpusavio vaiduose. Todėl prašau laikyti mane išstojusiu iš LKP ir Sąjūdžio seimo narių. Tačiau aš nekeičiu nei politinės pozicijos, nei politinių pažiūrų. Aš lieku toks, koks esu. Tikiu, kad būsiu naudingas Lietuvai kaip savo srities specialistas.“

Šaltinis: „Vakarų ekspresas