Sobiboro naikinimo stovykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sobiburo geležinkelio stotis
Naikinimo ir koncentracijos stovyklos okupuotoje Lenkijoje
Paminklas prie įėjimo į stovyklą
Memorialas

Sobiboro naikinimo stovykla (vok. SS-Sonderkommando Sobibor) – žmonių naikinimo stovykla veikusi 19421943 m. apie 4 km į vakarus nuo Sobiburo kaimo, šalia Sobiburo geležinkelio stoties, per kurią eina geležinkelio linija Chelmas-Vlodava, Lenkijoje. Stovykloje iš viso buvo nužudyta nuo 167 000 iki 250 000 žmonių, kai kurių šaltinių teigimu nužudytųjų galėjo būti dar daugiau, daugiausiai nužudytųjų sudarė žydai bei sovietiniai partizanai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stovyklos statybos prasidėjo 1942 m. kovo mėnesį, statybose dirbo vietiniai aplinkinių kaimų gyventojai ir Sonderkommando kaliniai, kuriems vadovavo SS hauptšturmfiureris Richard Thomalla. Sondekommando kalinius sudarė 80 žydų, o juos prižiūrėjo ukrainiečių tautybės sargybiniai.

1942 m. balandžio mėnesį stovyklos statybos buvo užbaigtos, o stovyklą statę žydai nužudyti. Prasidėjo bandomieji eksperimentai su dujų kameromis, kuriuos prižiūrėjo Belzeco naikinimo stovyklos vadas bei Reinhardo operacijos inspektorius Christian Wirth. Nuo geležinkelio stoties iki dujų kamerų buvo apie 100 metrų. Stovykla buvo suskirstyta į 4 dalis.

Stovyklos komendantu SS reichsfiureris Heinrich Himmler paskyrė SS-oberšturmfiurerį Franz Stangl, kuris komendantu dirbo nuo 1942 m. balandžio 28 d. iki 1942 m. rugpjūčio. 1942 m. gegužės mėnesį pradėjo veikti stovykloje įrengtos dujų kameros. Prasidėjo reguliarus žmonių atvežimas ir žudymas, nuo 1942 m. gegužės iki liepos mėnesio buvo nužudyta apie 61 400 žydų iš Liublino vaivadijos, Čekoslovakijos ir Trečiojo Reicho. Stovykloje nebuvo jokių selekcijų, atvežtiems žmonėms: vyrams, moterims ir vaikams liepdavo atiduoti daiktus, nusirengti ir nuvarydavo į dujų kameras. Vėliau kūnus sudegindavo.[1]

1942 m. liepos pabaigoje prasidėjo stovyklos modernizacija, kurios metu modernizuota geležinkelio linija bei išplėstos dujų kameros, kuriose vienu metu buvo galima nužudyti 1 300 žmonių. 1942 m. spalio mėnesį stovykloje buvo nužudyta apie 24 000 žydų iš Slovakijos.

1943 m. vasario 12 d. stovykloje lankėsi Heinrich Himmler, kuris kai kuriuos stovyklos vadovus pakėlė pareigose. 1943 m. nuo kovo iki liepos į stovyklą buvo atvežti ir nužudyti 34 000 Olandijos žydų. Tarp iš Olandijos atvežtų žydų buvo ir Amsterdamo 1928 m. vasaros olimpinių žaidynių gimnastikos aukso medalio laimėtojos Helena Nordheim, Anna Dresden-Polak ir Jud Simons. 1943 m. balandį buvo atvežta ir nužudyta apie 2 000 žydų iš Prancūzijos. Nuo 1943 m. liepos iki spalio į stovyklą buvo atvežta ir nužudyta 13 700 žydų iš Vilniaus, Lydos ir Minsko getų.

1943 m. spalio 14 d. stovykloje buvo suorganizuotas sukilimas, kurio metu buvo nužudyta 11 esesininkų ir keli sargybiniai. Vienas iš nužudytų esesininkų buvo lietuvninkasTilžės Siegfried Graetschus. Sukilimo organizatorius buvo sovietų belaisvis Aleksandras Pečerskis. Apie 300 sukilėlių paspruko, tačiau karą išgyveno tik apie 50–70 žmonių. Dalis pabėgusių sukilėlių žuvo šalia stovyklose įrengtuose minų laukuose, kiti buvo pagauti ir po kelių dienų nužudyti. 1943 m. spalio 17 d. Heinrich Himmler įsakė uždaryti stovyklą, visus pastatus nugriauti ir apsodinti medžiais.

1966 m. trečias pagal svarbą stovyklos komendantas Karl Frenzel buvo nuteistas iki laisvės atėmimu iki gyvos galvos, tačiau po 16 metų paleistas iš kalėjimo dėl prastos sveikatos. Stovyklos komendantas Franz Stangl po karo pabėgo į Siriją, vėliau persikėlė į Braziliją, kur dirbo Volkswagen gamykloje iki kol buvo susektas ir nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, mirė kalėjime Diuseldorfe 1971 metais. Stovyklos komendanto pavaduotojas Gustav Wagner buvo suimtas 1978 m. Brazilijoje ir buvo ruošiamas išsiųsti į Vokietiją, tačiau 1980 m. nusižudė.

1987 m. buvo sukurtas Britų TV filmas Pabėgimas iš Sobiboro (Escape from Sobibor), režisierius Jack Gold. 2003 m. minint 60 metų stovyklos sukilimą Olandijos vyriausybė skyrė finansavimą stovyklos sutvarkymui ir memorialo įkūrimui. 2011 m. gegužės 12 d. Vokietijos teismas nuteisė buvusį stovyklos prižiūrėtoją, 91 metų, ukrainietį John Demjanjuk, kuriam skyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę už dalyvavimą nužudant apie 28 000 žmonių. John Demjanjuk apskundė teismo sprendimą, tačiau nesulaukęs atsakymo 2012 m. kovo 17 d. mirė. 2018 m. buvo sukurtas rusų filmas Sobiboras, kuriame vaidino lietuvių aktorius Dainius Kazlauskas, režisierius Konstantinas Chabenskis.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bialowitz, Philip with Joseph Bialowitz (2010) „A Promise at Sobibor: A Jewish Boy’s Story of Revolt and Survival in Nazi Occupied Poland“, The University of Wisconsin Press, ISBN 978-0-299-24800-0
  • Freiberg, Dov (2007), To Survive Sobibor, Gefen Publishing House. ISBN 978–965-229-388-6
  • Lev, Michael (2007), Sobibor, Gefen Publishing House. ISBN 978–965-229-408-1
  • Novitch, Miriam (1980). Sobibor, Martyrdom and Revolt: Documents and Testimonies. ISBN 0-89604-016-X.
  • Schelvis, Jules (2007). Sobibor: A History of a Nazi Death Camp. Berg. ISBN 978-1-84520-418-1.
  • Sereny, Gitta (1974). Into That Darkness: from Mercy Killing to Mass Murder. ISBN 0-07-056290-3.
  • Gilead, I., Y. Haimi and W. Mazurek (2009), Excavating Nazi Extermination Centres. Present Pasts, Vol 1. http://www.presentpasts.info/article/view/pp.12/2 Archyvuota kopija 2014-05-22 iš Wayback Machine projekto.
  • Zielinski, Andrew (2003), „Conversations with Regina“, Zedartz – Hyde Park Press Adelaide. ISBN 0-9750766-0-4

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Aušvicą prisimenant...“. Bernardinai.lt. 2012-01-27. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-05-29.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]