Smiltyninis juodvabalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Opatrum sabulosum
Smiltyninis juodvabalis (Opatrum sabulosum)
Smiltyninis juodvabalis (Opatrum sabulosum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
( Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
( Insecta)
Būrys: Vabalai
( Coleoptera)
Pobūris: Įvairiaėdžiai vabalai
( Polyphaga)
Antšeimis: Juodvabaliniai
( Tenebrionoidea)
Šeima: Juodvabaliai
( Tenebrionidae)
Gentis: Opatrum
( Opatrum)
Rūšis: Smiltyninis juodvabalis
( Opatrum sabulosum)
Binomas
Opatrum sabulosum
Linnaeus, 1761

Smiltyninis juodvabalis (Opatrum sabulosum) – juodvabalių (Tenebrionidae) šeimos Opatrum genties vabalas. Žemės ūkio kultūrų kenkėjas, paplitęs Europoje, Pietų Sibire, Mongolijoje, Kazachstane, Mažojoje Azijoje.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Smiltyninis juodvabalis yra 7–10 mm dydžio. Kūnas juodos matinės spalvos, ovalo formos. Blauzdos grūdėtos, apaugusios trumpais spygliškais šereliais. Priekakčio priekinio krašto viduryje yra gili išpjova. Viršutinė kūno pusė raukšlėta. Antsparniais eina smulkių gumburėlių eilės, neporiniai antsparnių tarpueiliai pakilę. Priešnugarėlė grūdėta, jos pamatas beveik tiesus. Lervos apie 17 mm ilgio. Nugara tamsiai ruda, galva ir krūtinė beveik juodos spalvos, kūno apačia geltona. Pilvelio galinio segmento viršūnė buka, su 16–22 spygliukais.

Žiemoja vabalai tarp žolių likučių ir po nukritusiais lapais. Pavasarį patelės į dirvos viršutinį sluoksnį padeda maždaug po 100 kiaušinėlių. Lervos vystosi apie 2 mėnesius. Jos minta augalų likučiais ir puvėsiais. Antroje vasaros pusėje lervos dirvoje virsta lėliukėmis, ir rudenį išsirita vabalai. Suaugėliai gyvena iki 2 metų. Aktyvūs tik dieną.

Daroma žala[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labiausiai pažeidžiami augalai pavasarį, ypač esant šiltam ir sausringam periodui. Apgraužiami javų, cukrinių runkelių, linų, saulėgrąžų, tabako, medvilnės, moliūgų, pankolių, anyžių, ricinmedžio, dygminų, grikių, pupų ūgliai, taip pat pažeidžiami pasėti grūdai (įskaitant kukurūzų), vaismedžių, kartais vynmedžių ūgliai. Augalams paaugus apgraužia arčiau dirvos esančius stiebelius ir lapus. Lervos kenkia įvairių kultūrų sėkloms, šaknims, tačiau dėl savo vėlyvos brandos (birželio mėn.) didesnės žalos nepadaro. Su šiais kenkėjais kovojama agrotechninėmis priemonėmis: sėklų apdirbimas prieš sėją, ankstyva sėja, optimalus tręšimas, kova su piktžolėmis, savalaikis laistymas, užnuodytų jaukų naudojimas.

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]