Smilga (upė)
| Smilga | |
|---|---|
 Smilga prie Pasmilgio | |
| Ilgis | 32,0[1] km |
| Baseino plotas | 208,8[2] km² |
| Vidutinis debitas | 1,13 m³/s |
| Ištakos | Krakių seniūnija |
| Žiotys | Nevėžis |
| Šalys |  Lietuva |
 Vikiteka | Smilga |
Smilga – upė Kėdainių rajone; Nevėžio dešinysis intakas. Prasideda greta Patranio kaimo, 5 km į pietus nuo Krakių. Teka į pietryčius, daugiausia Josvainių mišku. Vaga labai vingiuota. Įteka į Nevėžį Kėdainiuose, 58 km nuo žiočių. Netoli santakos su Nevėžiu stovi Smilgos pėsčiųjų tiltas.
Intakai:
Aukštupio ir vidurupio slėnis nežymus, žemupio – gilokas. Žemupio slėnyje trykšta geležingos artezinės versmės, ten įrengta Kėdainių vandenvietė. Vaga aukštupyje ir prie žiočių reguliuota. Baseinas miškingas. Pavasarį patvinsta, vasarą nusenka. Vidutinis nuolydis – 165 cm/km.[3][4]
Gyvenvietės šalia Smilgos: Medininkai, Palainiškiai, Šiukštuliškiai, Lipliūnai, Stasiūnai, Tubiai, Kėboniai, Bartkūniškiai, Pasmilgys, Kėdainiai.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Upėvardis kildinamas iš augalo smilga pavadinimo (plg. latv. Smilgezers, Smildzene nuo smilga).[5] Tiesa, ankstyvuose šaltiniuose vyrauja užrašymas *Eismilga, *Eismilgis, *Esmilga, *Išmilga (XVI a. antroje pusėje užrašyta Ейсмильгисъ, Есмильгисъ, XVII a. pr. – nad Eysmilgą; Eismilgis; Eyss-Smilga; nad eÿſmilgą). Galbūt pavadinimas sietinas su šaknimi ei(s)- (plg. eiti; eislus „mėgstantis vaikščioti, kas greitai eina“, eisa „eisena“).[6]
Smilga Kėdainiuose žiemą
Smilga prie Bartkūniškių
Smilga Kėdainių apylinkėse
Bebrų užtvanka Smilgoje
Smilga šalia santakos su Nevėžiu
..jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Nevėžio pabaseinis“. Suarchyvuotas originalas 2012-07-23. Nuoroda tikrinta 2026-02-18.
- ↑ B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Kovalenkovienė. Lietuvos upės: Hidrografija ir nuotėkis. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 2001, 507 psl..
- ↑ Smilga (upė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 48
- ↑ Smilga. Smilga (upė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Mokslas, 1981. // psl. 1–408
- ↑ Rytas Tamašauskas. Josvainių krašto vardynas. Kėdainiai: Spaudvita, 2020. p. 109.