Simonas Morkūnas
| Simonas Morkūnas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1902 m. vasario 16 d. Valtūnai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1997 m. liepos 5 d. (95 metai) Su Sitis, Ajova, JAV |
| Veikla | Kunigas, visuomenės veikėjas |
Simonas Morkūnas (1902 m. vasario 16 d. Valtūnuose, Rusijos imperija – 1997 m. liepos 5 d. Su Sityje, Ajova, JAV) – kunigas, visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1902 m. vasario 16 d. Valtūnuose. Pradžios mokyklą lankė Žemaitkiemyje, vėliau dirbo tėvų ūkyje ir privačiai mokėsi Videniškiuose. Pasimokęs Kėdainių suaugusiųjų gimnazijoje, išlaikė 5 klasių egzaminus. 1926 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1933 m. balandžio 1 d. arkivysk. Juozapo Skvirecko buvo įšventintas kunigu. 1935 m. JAV, Ajova, Su Sityje skaitė išsamų pamokslą apie Teofilijaus Matulionį ir jo kančias, taip pat apie jį parašė straipsnį vietiniam vyskupijos laikraščiui Globe.[1] Būdamas Kauno Prisikėlimo bažnyčios vikaru, pastatė senelių prieglaudą ir įkūrė tris vaikų darželius. Už savo gerą širdį buvo vadinamas Ubagų karaliumi.[2]
1941 m. birželio 28 d., po Lietūkio garažo žudynių, kartu su gydytoju Baliu Matulioniu kreipėsį į arkivyskupą Skvirecką, kad katalikų bažnyčia užtartų lietuvių žudomos žydus. II pasaulinio karo metais rizikuodamas gyvybe globojo žydus.
1944 m. rugpjūčio 2 dieną pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją ir Austriją, kur Kufšteine ir Hechingene buvo pabėgėlių stovyklos kapelionas, o nuo 1946 m. tautinės Popiežiaus misijos, kuriai vadovavo kan. Feliksas Kapočius, prokuratorius. 1949 metais emigravo į JAV, kur kelis mėnesius buvo Su Sičio slaugos namų kapelionas, vėliau kelerius metus dirbo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. 1951 m. balandžio 14 d. paskirtas Su Sičio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios klebonu. 1988 m. balandžio 27 d. popiežius Jonas Paulius II oficialiai paskelbė prelatu. Mirė 1997 m. liepos 5 d. Su Sityje. Už sielovadą, visuomeninį bei Lietuvos išlaisvinimo darbą ir aktyvią kultūrinę veiklą prel. S. Morkūnui suteiktas Garbės daktaro vardas.[3]