Serbijos kunigaikštystė (viduramžiai)

Cрпска Кнежевина Serbijos kunigaikštystė
Bulgarijos vasalė (891–927)
← 768 – 969 →   →
Location of Serbija 950 m.
Sostinė	Rasas
Kalbos	Senoji slavų kalba
Valdymo forma	monarchija
Serbų kunigaikščiai
768–814 (pirmasis)	Višeslavas
927–960 (paskutinis)	Česlovas Klonimirovičius
Era	Viduramžiai
- Pirmas žinomas valdovas	768 m., 768
- Nukariavo Bizantija	969 m.

Serbijos kunigaikštystė, Serbų kunigaikštystė (serb. Cрпска Кнежевина) – ankstyvųjų viduramžių valstybė Balkanuose, kurioje pagrindinį politinį vaidmenį atliko dabartinių serbų protėviai, serbų gentys. Valstybė egzistavo VIII–X a. Jos centrinis regionas buvo Raška su sostine Rase, todėl valstybė dar vadinama Raškos valstybe. Didžiausio išsiplėtimo laiku X a. I pusėje kontroliavo dabartinės vakarų Serbijos (istoriniai regionai Raška, Podrinjė ir Posavina), Juodkalnijos, pietinės Bosnijos ir Hercegovinos bei pietinės Dalmatijos (dab. Kroatijos) teritorijas.

Istorija

Serbų kunigaikštystės 850 m., mirus Vlastimirui

Kunigaikštystės įkūrėjai serbai migravo į Raškos regioną VI a., spėjama iš Baltosios Serbijos (greičiausiai į šiaurės vakarus nuo dab. Čekijos) ir įsitvirtino Bizantijos kontroliuojamoje teritorijoje (tuometinėse Prevalitanos ir Pirmosios Mezijos provincijose). Čia jie sukūrė ankstyvuosius politinius junginius, Bizantijoje vadinamus sklavinijomis, kurių vadai nominaliai pripažino Bizantijos valdžią. VIII a. jie organizavosi nedideliais gentiniais susivienijimais, vadinamais župomis, ir valdomais županų.

Pirmasis žinomas serbų kunigaikštis buvo Višeslavas, valdęs 768–814, Karolio Didžiojo (768–814 m.) amžininkas. Jis suvienijo keturias župas Raškos regione, taip sukurdamas Serbų kunigaikštystės branduolį. Maždaug tuo metu panaši konsolidacija vyko ir kitose serbų genčių žemėse, kur kūrėsi kitos ankstyvųjų viduramžių valstybėlės: Duklia, Neretva, Zahlumija, Travunija ir kt.

IX a. padidėjusi grėsmė iš rytų, kur sparčiai plėtėsi Bulgarų chanatas, skatino serbus labiau vienytis. Iki IX a. vidurio bulgarai prisijungė slavų gentis braničevcus, timočianus, moravianus, gyvenusius į rytus ir į šiaurę nuo Raškos. 839 m. bulgarai įsiveržė į Rašką ir pradėjo trejų metų karą. Tuo metu serbus valdęs Vlastimiras sėkmingai atmušė jų invaziją ir sugebėjo prisijungti kitas serbų župas, išplėsdamas savo teritoriją į vakarus ir pietus.

Valdant Mutimirui (850–891), Serbija dar kartą atmušė Bulgarijos puolimą. Kadangi serbai mūšio metu paėmė į nelaisvę daug bulgarų diduomenės, įskaitant ir bulgarų caro Boriso sūnų, Bulgarija turėjo sudaryti taikos sutartį su Serbija ir atsisakyti imperinių ambicijų. Sekdama Bulgarijos pavyzdžiu, Serbija ryžosi priimti krikščionybę iš Bizantijos, kas buvo padaryta 873 m. Serbijoje įkurta Raso vyskupija, o bažnytinė liturgija rėmėsi bulgarų liturgijos pavyzdžiu ir senąja slavų kalba.

891 m. mirus Mutimirui, Serbijoje prasidėjo kovos dėl valdžios, kurias pirmiausia sukėlė neaiški paveldėjimo tvarka. Todėl Mutimiro sūnus Prvoslavas buvo nuverstas pusbrolio Petro Gojnikovičiaus. Šis įsitvirtino soste susidorojęs su kitais pusbroliais, o galiausiai gavo bulgarų caro pripažinimą. Jis konsolidavo valdžią ir išplėtė teritorijas į Bosniją. Tačiau jo ekspansija sukėlė nesutarimus su Neretva ir Zahlumija (pastarąją valdė kunigaikštis Mykolas).

Serbija (pilka) valdant Čalavui

Serbijos kunigaikštystės teritorija 960 m. ir dabartinių valstybių sienos

Stiprėjanti Bizantija ėmė naudotis Petru savo kovoje prieš Bulgariją. Ji įtikino serbus sudaryti sąjungą su madjarais šiaurėje ir pulti bulgarus. Tačiau išaiškėjus sąmokslui, bulgarų caras Simeonas I užpuolė Serbiją ir pasodino į sostą sau palankų Mutimiro sūnų Pavlą Branovičių, galutinai paversdamas Serbiją savo vasale. Netrukus šis vėl perėjo į Bizantijos pusę. Bulgarai pasinaudojo kitu Mutimiro anūku Zaharija, kuris paverstas kitu kunigaikščiu. Tačiau istorija kartojosi. Suerzintas Simeonas I 924 m. įsiveržė į Serbiją, ją nusiaubė ir prijungė prie savo imperijos. Tiesa, Zahumlijos kunigaikštis Mykolas išsaugojo nepriklausomybę Serbijos pajūryje ir greičiausiai kontroliavo Travunijos bei Duklios teritorijas.

Bulgarijos viešpatavimas truko tik trejetą metų, iki 927 m., kuomet mirė Simeonas. Dar vienas pretendentas į Serbijos sostą, Česlovas Klonimirovičius kartu su kitais pabėgėliais grįžo į Serbiją ir konsolidavo kunigaikščio valdžią. Jam pakluso visos serbų župos, todėl Česlovas kontroliavo dideles teritorijas nuo Baro miesto pietuose iki Savos upės šiaurėje. Tai buvo didžiausias Serbijos kunigaikštystės teritorinis išsiplėtimo ir serbų krikščioniškosios kultūros suklestėjimo laikmetis.

Tačiau apie 960 m. Česlavui žuvus mūšyje su madjarais, ant vieno valdovo asmenybės sukurta valstybė subyrėjo. Pajūryje įsigalėjo Baro mieste sostinę įsteigę Petrovičiai, kurių valstybė vadinosi Duklia. Rašką ir Serbijos vidines teritorijas greitai absorbavo Bizantija, kuri čia 969 m. įsteigė savo administracinį vienetą – Serbijos katepanatą.

Valdovai

• Višeslavas (c. 768–814)
• Radoslavas (c. 814–822)
• Prosigojus (c. 822–836)
• Vlastimiras (c. 836–850)
• Mutimiras (c. 850–891)
• Pribislavas (891–892)
• Petras (892–917)
• Pavlas (917–921)
• Zaharija (921–924)
• Časlavas (933–960)

Šaltiniai

• Samardžić, Radovan; Duškov, Milan, eds. (1993). Serbs in European Civilization. Belgrade: Nova, Serbian Academy of Sciences and Arts, Institute for Balkan Studies. ISBN 9788675830153.