Brankovičių žemė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Земља Бранковића
Brankovičių žemė
Moravijos Serbijos vasalė (1317-1392)
Osmanų imperijos vasalė (1392-1412)
Flag of the Serbian Empire, reconstruction.svg
1371 – 1412 Blank.png
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Brankovičių žemė
Brankovičių žemė (gelsva) suirusioje Serbijos imperijoje 1378 m.
Sostinė Priština
Kalbos Senoji bažnytinė slavų kalba
Valdymo forma monarchija
Valdovai (gospodin)
 1371–1396 Vukas Brankovičius
 1396-1412 Džuradžas Brankovičius
Istorija
 - Atskilo nuo Serbijos 1371 m., 1371
 - Prijungta prie Serbijos 1412 m.

Brankovičių žemė (serb. Земља Бранковића = Zemlja Brankoviča), dar žinoma kaip Brankovičių sritis (Oblast Brankovića), Vuko žemė (serb. Вукова земља = Vukova zemlja), Kosovo sritis (Kosovska oblast) − trumpai egzistavusi viduramžių valstybė Balkanuose, viena iš Serbijos imperijos įpėdinių, buvusi šiuolaikinio Kosovo teritorijoje. Ji taip pat apėmė teritorijas dab. Serbijoje bei Juodkalnijoje (Raškos regioną), šiaurinėje Makedonijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brankovičių žemė 1378 m.

Valstybėlės įkūrėjas Vukas Brankovičius (1345–1397) buvo kilęs iš kilmingos serbų giminės, o jo tėvas Brankas tarnavo kaip Ochrido vietininkas Serbijos imperijoje. Po tėvo mirties apie 1365 m. Ochridą užėmė įtakingas despotas Vukašinas, o Vukas su broliais buvo priversti grįžti į savo tėvoniją Drenicoje (dab. Glogovacas ir Srbica Kosove). Kadangi imperijoje prasidėjo suirutė, Vukas tapo de facto nepriklausomas ir ėmė sparčiai plėsti savo teritorijas. 1371 m. įvykus pragaištingam Maricos mūšiui bei mirus Serbijos imperatoriui, Vukas pasinaudojo situacija, ir užėmė nemažas teritorijas pietiniame Kosove bei šiaurinėje Makedonijoje, kartu su Skopje.

Savo pozicijas Vukas sutvirtino vedybomis su tuometinio įtakingiausio serbų kunigaikščio Lazaro dukra. Taip jis galėjo išplėsti savo teritorijas į šiaurę ir kartu gauti uošvio palaikymą. 1373 m. sudaręs sąjungą su Lazaru ir Bosnijos karaliumi Tvrtku I, jis pasidalino Altomanovičiaus žemes ir taip gavo Raškos regioną su senąja Serbijos sostine Rasu. 1378 m., pasinaudojęs Zetos kunigaikščio Džuradžo I mirtimi, jis prisijungė šios žemes su Prizreno ir Pečo miestais bei Metohiją.

Tuo metu Osmanų imperija savo vasalais pavertė serbų kunigaikštystes pietuose: Velbaždą, Marką, Epyro despotatą ir kt. Nuo 1381 m. osmanai puldinėjo ir Lazaro bei Vuko žemes. Lemiamas mūšis įvyko 1389 Kosovo lauke, kurio metu serbams pavyko sulaikyti osmanų invaziją, tačiau žuvo kunigaikštis Lazaras ir išžudyta didžioji jo armijos dalis. Vukui pavyko išsaugoti savo armiją, o mirus uošviui, jis tapo svarbiausiu serbų kunigaikščiu.

Šią poziciją Vukas išlaikė iki savo mirties 1396 m. Nors 1392 m. jis galiausiai tapo osmanų vasalu, tačiau atsisakė remti turkus mūšiuose prieš krikščionis ir siekė gauti paramą iš Vengrijos karalystės. 1395-96 m. osmanai nukariavo jo žemes, o pats Vukas buvo įkalintas ir mirė. Nedidelė teritorija aplink žemės pagrindinį miestą Prištiną nominaliai išlaikė valstybėlės statusą ir čia valdė Vuko sūnus Džuradžas. 1412 m. valstybėlės likučiai įjungti į Serbijos despotatą.