Pereiti prie turinio

Senosios Įpilties Aukuro akmuo

Koordinatės: 56°07′36″š. pl. 21°14′52″r. ilg. / 56.126739°š. pl. 21.247891°r. ilg. / 56.126739; 21.247891
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senosios Įpilties Aukuro akmuo
Senosios Įpilties Aukuro akmuo
Senosios Įpilties Aukuro akmuo
Koordinatės
56°07′36″š. pl. 21°14′52″r. ilg. / 56.126739°š. pl. 21.247891°r. ilg. / 56.126739; 21.247891
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Aukštis 1,3 m
Plotas 170 m²
Žvalgytas 1960, 1963, 1994, 2007 m.
Registro Nr. u. k. 5248 / M259K1; AR530 /

Senosios Įpilties akmuo, vadinamas Aukuro akmeniu, Aukuru, Ponios lova (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5248, senas registro kodas – M259K1, senas kultūros paminklo Nr. AR530) – mitologinis akmuo šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Senojoje Įpiltyje, 1,1 km į vakarus nuo kelio  218  KretingaSkuodas , Graistupio dešiniajame krante.

Aukuro akmuo prieš atkasant
Atkastas Aukuro akmuo
Aukuro akmuo (Ponios lova)


Akmuo rausvo granito, netaisyklingos formos, pailgas rytų – vakarų kryptimi, 7,8 m ilgio, 5 m pločio, 1,3–1,5 m aukščio.[1] Rytinės akmens dalies paviršiuje yra 1,5 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 1,05 m pločio, iki 20 cm gylio įdubimas – Ponios lova. Rytinėje papėdėje iš po akmens išteka gydomąja galia garsėjantis šaltinis.

Teritorijos plotas – 170 m².

80 m į rytus Senosios Įpilties III piliakalnis-Marijos kalnelis, 0,4 km į pietus – pietvakarius – Senosios Įpilties piliakalnis-Pilies kalnas, 1,1 km į rytus – Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas).

Akmuo vietos gyventojų žinomas nuo seno, laikomas nepaprastu, vadinamas Aukuru, Aukuro akmeniu, Ponios akmeniu.[2] Iš po jo ištekančio šaltinio vanduo buvo naudojamas gydymuisi.[3]

Seniau iš aukštumos šlaito kyšojo tik rytinė, 3,6 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 3 m pločio akmens dalis. 2006 m. Senosios Įpilties bendruomenės iniciatyva visas akmuo atkastas, šalia įrengta atokvėpio vieta, pastatyta skulptūra „Žolininkas“ (autorius Tadas Šorys), lauko baldai, o 2007 m. – informacinis stendas.

Pagal dydį akmuo patenka į Lietuvos akmenų dešimtuką.

1960 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1963 m. – Lietuvos istorijos institutas (ekspedicijos vadovas Adolfas Tautavičius), 1992 m . – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas), 1994 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2007 m. – Julius Kanarskas.

Nuo 1972 m. – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR530).[4] 2003 m. įregistruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše (M159K1), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[5] Akmuo ir šaltinis sudaro kultūros paveldo objektų kompleksą (u. k. 28187).[6]

Pasakojama
  • ant akmens senovėje pagonys aukojo aukas.
  • ant akmens mėgusi gulėti ponia, kuri išgulėjusi jo paviršiuje įdubimą.
  • Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. – Vilnius, 1990. – P. 58, eil. Nr. 75
  • Kretingos rajono kultūros paveldas. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2005. – P. 14
  1. Julius Kanarskas. Senosios Įpilties papėdės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. – Vilnius, 2008. – P. 81–82
  2. Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – L. 53
  3. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 101
  4. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 137
  5. Kultūros vertybių registras: Akmuo vad. Aukuru, kitaip Ponios lova, Kretingos r. sav., Sen. Įpilties k. (Darbėnų sen.)
  6. Kultūros vertybių registras: Akmuo ir šaltinis, Kretingos r. sav., Sen. Įpilties k. (Darbėnų sen.)
  • Adolfas Tautavičius. 1963 m. gegužės 8-28 dienomis vykdytos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kretingos, Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės rajonuose ataskaita . – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 187. – L. 8
  • Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Vilnius, 1995. – Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14. – L. 49


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.