Senaūtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Senaūtis
Senaūčio kaim.JPG
Senaūčio kaimo sodybos

Senaūtis
Koordinatės 54°37′52″š. pl. 23°49′30″r. ilg. / 54.631°š. pl. 23.825°r. ilg. / 54.631; 23.825 (Senaūtis)Koordinatės: 54°37′52″š. pl. 23°49′30″r. ilg. / 54.631°š. pl. 23.825°r. ilg. / 54.631; 23.825 (Senaūtis)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Prienų rajono savivaldybės vėliava Prienų rajono savivaldybė
Seniūnija Naujosios Ūtos seniūnija
Gyventojų skaičius 21 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Senãūtis

Senaūtis – kaimas Prienų rajone, labiausiai nutolęs nuo Naujosios Ūtos seniūnijos centro. Kaimą iš šiaurės juosia Prienų šilo pušynai. Rytuose šilo jaunuolynų ruoželis skiria nuo Dūmiškių kaimo. Vakaruose to paties šilo gojeliai skiria nuo Užbalių kaimo. Pietuose Senaūtis ribojasi su Skersabalio kaimu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie XVIII a. vidurį 7,5 km. nuo Prienų, dabartiniame Senaūčio kaime Mykolas Butleris įkūrė Prienų stiklo manufaktūrą – Ūtą (Į pietryčius nuo senųjų kaimo kapinių). Aplink manufaktūrą iškirtus mišką kurui, pelenams, potašui gamybiniai pastatai, du gyvenamieji namai ir klėtis buvo iškelti į naują vietą – dabartinės Naujosios Ūtos Liepų gatvę. Senaūtis – žodis „Ūta“ vokiškos kilmės, nes vokiečiai stiklo manufaktūras vadindavo hiutte. Vietiniai šį pavadinimą pritaikydavo prie savo kalbos. Taip Lietuvoje atsirado Ūtų, Rusijoje – Gūtų, Lenkijoje – Hutų Dabar Lietuvoje ūtomis vadinami kaimai bei vietovės, kuriose anksčiau veikė stiklo manufaktūros ar fabrikai, arba gyveno jų darbuotojai. Nuo šio momento senoji manufaktūros vietovė pradėta vadinti Senaūčio kaimu, o naujoji gamyklėlė – Naująja Ūta.

1782 m. kaime buvo tik dvi J. ir M. Kirių (3 asmenys) bei S. ir M Milaševičių (5 asmenys) sodybos.[2] Prie Kirių sodybos gyveno daržininkai:

  • B. ir S. Vencai su 3 sūnumis ir 3 dukromis.
  • . S. Milevskienė su 4 samdiniais.
  • J. ir O. Žilinskai su sūnumi ir 2 dukromis.

Prie Milaševičių sodybos – daržininkai:

  • A. ir M. Romanavičiai su sūnumi.
  • A. ir M. Podolskiai su sūnumi.

Senaūčio kaimo vakariniame krašte, šilo pakraštyje (vakarinėje tuometinės Alfonso Mikučausko sodybos pusėje), yra kapinės (nuo 1941 metų jose nebelaidojama). Manoma, jos atsirado po 1782 metų už 300 metrų nuo įkurtos stiklo gamyklos. Iki 2015 metų dar matomi samanomis apaugę antkapiai. Ta vieta pažymėta nežinomo meistro pastatytu mediniu stogastulpiu.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2011 m.
1888 m.[3] 1923 m.sur.[4] 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur.[5] 1979 m.sur.[6] 1989 m.sur.[7] 2001 m.sur.[8] 2011 m.sur.[9]
135 88 52 53 28 24 27 21


Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, T. 2. – Vilnius: Mintis, 1976.
  2. MACB RS Raitelaičio rankraščių rinkinys. F. 136-74 L.
  3. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901.
  4. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  5. 5,0 5,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  7. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  8. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  9. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais.
  • Kazys Strazdas. Lietuvos siklas.
  • Vytautas Degutis, Čia mūsų pėdos. Utenos Indra: 2017, p. 78.