Scientizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Scientizmas (lot. scientia „mokslo žinios“, „mokslas“ – šis žodis, tikėtina, ide. *skei- vedinys „skirti, dalinti, kirsti“) – filosofinė nuostata, kad į visus prasmingus klausimus galima atsakyti pasitelkiant mokslinius metodus. Scientizmas paremtas pozityvistine mokslinių metodų samprata, todėl dažnai tapatinamas su pozityvizmu ir radikaliomis jo atmainomis. Teiginiai, kurių negalima pagrįsti moksliniais metodais, pvz., susiję su religija ar metafizika, scientistų laikomi beprasmiais.

Scientizmas taip pat siejamas su reikalavimu taikyti mokslinius metodus kone visose viešojo gyvenimo srityse, ypač politikoje. Taip scientistai paneigia, kad esama kažko nepažinaus mokslui ir kad esama žmogaus veiklos rūšių, kuriose neįmanoma sėkmingai taikyti mokslo žinių. Vos tik atsiradus scientizmo sąvokai, ji imta vartoti neigiamame kontekste, visų pirma dėl to, kad scientizmas laikytas tam tikra redukcionizmo atmaina ir pateikia susiaurintą pasaulėvaizdį. Kita vertus, toks neigiamas požiūris į scientizmą laikomas ir bandymu gintis nuo mokslu pagrįstos kritikos.

Scientizmas dažniausiai pasireiškia kaip fizikalizmas ir biologizmas. Kitos redukcionizmo formos – psichologizmas, sociologizmas ir ekonomizmas.

Persų eruditas, metafizikas Sajedas Hoseinas Nasras pabrėžia, kad Vakaruose daugelis žmonių šiuolaikinio mokslo ideologiją priima ne kaip „paprastą eilinį mokslą“, bet kaip pakaitą religijai.[1]

Austrų filosofas Polas Fejerbendas mokslą apibūdina kaip „iš esmės anarchišką sumanymą“ ir teigia, kad mokslas nėra vertas išskirtinio monopolio „užsiimti žiniomis“, be to, mokslininkai niekada nebuvo atskiros, siaurai apsibrėžtos tradicijos dalimi. Jis vaizduoja šiuolaikinį mokslinį švietimą kaip švelnią indoktrinacijos formą, kuri taikosi „mokslo istoriją paversti nuobodesne, paprastesne, vienodesne, „objektyvesne“ ir labiau pritaikoma griežtoms ir nekintančioms taisyklėms“.[2]

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak biologo Ulricho Kučeros, gamtos mokslų atstovai remiasi „ištisu technologiškai pritaikomu ir patikimu žinių lobynu“. Tuo tarpu humanitarinių arba, jo teigimu, „verbalinių“ mokslų atstovai kuria tik „tretinę literatūrą“. Atsakydamas kritikams, U. Kučera pažymi tai, kad „mąstymas yra biologinis procesas, o supratimas – jo produktas“. Savo knygoje U. Kučera pakartoja scientistinę nuostatą: „Realiniuose moksluose vyksta įrodoma žinių pažanga, grindžiama objektyviais duomenimis, faktais ir teorijų kūrimu; o humanitarinių „mokslų“ atstovai užsiima tik subjektyviomis spekuliacijomis, neretai stokojančiomis faktinio pagrindo.“

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Chittick, William (2007). The Essential Seyyed Hossein Nasr. Bloomington: World Wisdom
  2. Feyerabend, P; Feyerabend, PK (1993), Against Method (3rd ed.), Verso,