Rusijos invazija į Rytų Prūsiją

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rusijos invazija į Rytų Prūsiją
Priklauso: Rytų frontas Pirmajame pasauliniame kare

Rytų frontas, 1914 m. rugpjūčio 17–23 d.
Data 1914 m. rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 14 d.
Vieta Rytų Prūsija, Vokietijos imperija Vokietijos imperija
Rezultatas Vokietijos pergalė
Konflikto šalys
Vokietijos imperija Vokietijos imperija Rusijos imperija Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Vokietijos imperija Paulius fon Hindenburgas
Vokietijos imperija Ėrichas Liudendorfas
Vokietijos imperija Maksimilianas fon Pritvicas
Vokietijos imperija Maksimilianas Hofmanas 		Rusijos imperija Jakovas Žilinskis
Rusijos imperija Pavelas fon Renenkampfas
Rusijos imperija Aleksandras Samsonovas  †
Pajėgos
250 000 karių[1] 850 000 karių[2]
Nuostoliai
37 000–100 000[3][4] 80 000–320 000
100 000 paimta į nelaisvę[4]

Rusijos invazija į Rytų Prūsiją – Rusijos imperijos karinė operacija Pirmojo pasaulinio karo metu, trukusi 1914 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Paskelbus karą Vokietijos imperijai, tai buvo ne tik natūralus Rusijos žingsnis, bet ir bandymas sutelkti Vokietijos kariuomenę Rytų fronte, o ne Vakarų fronte. Nors ir turėdama didžiulę skaičiaus persvarą prieš vokiečius, įsiveržusi Rusijos imperijos kariuomenė išskaidė savo pajėgas ir patyrė pralaimėjimus Tanenbergo ir Mozūrijos ežeryno mūšiuose, o tai lėmė visišką strateginį rusų invazijos žlugimą.

Vokiečių planavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos strategija Rusijos atžvilgiu buvo gynybinė nuo 1888 m., kai Vokietijos generalinio štabo viršininkas Helmutas fon Moltkė atsisakė ryžtingo puolimo į Rusijos teritoriją koncepcijos ir pradėjo svarstyti gynybines galimybes.[5] Vokietijos žvalgybos vertinimais, geležinkelių tinklas Lenkijoje rusams leido rinktis tik iš trijų galimybių: vien gynybinė pozicija prieš Vokietiją, puolimas Vyslos upe tiesiai į Berlyną arba įsiveržimas į Rytų Prūsiją su dviem kariuomenėmis – viena nuo Narevo, kita nuo Nemuno. Prancūzijos politinis spaudimas užblokavo pirmąjį variantą, o antrasis variantas buvo kariniu požiūriu nepagrįstas, todėl trečiasis variantas buvo labiausiai tikėtina Rusijos veiksmų kryptis.[6]

1894 m. Alfredas fon Šlyfenas, tuometinis Vokietijos generalinio štabo viršininkas, parengė karo žaidimo scenarijų, atitinkantį 1914 m. Tanenbergo mūšį. Pratybose Rusijos Nemuno armijai užėmus pusę Rytų Prūsijos, vokiečių vadas pasinaudojo tuo, kad Rusijos Narevo ir Nemuno armijos buvo atskirtos, sutelkė savo karius prieš dešinįjį Narevo armijos flangą ir sunaikino visas pajėgas. Pratybų diskusijoje Šlyfenas teigė, kad vokiečiai galėtų nesunkiai įrengti gynybinę liniją už Vyslos, tačiau, atsiradus galimybei sunaikinti visą rusų kariuomenę, reikėtų ja pasinaudoti.[7]

Šlyfeno pirmtako idėja buvo pulti rusus jų dislokacijos metu ir laukti pastiprinimo iš vakarų, o Šlyfenas numatė mobilią operaciją vidinėmis linijomis naudojant geležinkelius, kad būtų galima sutelkti pajėgas prieš vieną rusų kariuomenę ir ją sunaikinti, kol ji nespės atsitraukti.[8] Todėl 1914 m. kiekvienas vokiečių generalinio štabo karininkas Rytų Prūsijoje žinojo, kaip reaguoti į Rusijos puolimą.[6]

Kariuomenių palyginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors rusų kariuomenė buvo gausesnė už priešą, ji turėjo daug problemų, kurios lėmė jos pralaimėjimą: Rusija tuo metu nebuvo pasirengusi dideliam karui, o jos perginklavimo programa nebuvo baigta,[9][10] apie ką žinojo vokiečiai.[11] Daug kareivių nebuvo apmokyti,[12] transporto tarnyba buvo labai neefektyvi ir lėtino kariuomenės judėjimą, kariuomenės pajėgos buvo išsibarsčiusios didelėje teritorijoje ir menkai tarpusavyje koordinuotos, todėl priešas galėjo pulti kiekvieną kariuomenės dalį atskirai,[13] kaip Tanenbergo[14] ar Stalupėnų mūšyje,[15] o svarbiausia – žvalgybos technika buvo gerokai prastesnė nei vokiečių, nes trūko žvalgybos padalinių.[16] Invazija buvo planuojama skubotai, siekiant kuo greičiau padėti Prancūzijai, ir nebuvo gerai apgalvota.[17]

Vokiečių 8-oji armija taip pat turėjo daug problemų. Pusę jos sudarė naujai pašaukti pagyvenę rezervistai. Vokietijos imperija paskutinį kartą dalyvavo kare 1871 m., o Rusijos imperija – 1905 m., todėl vokiečių kariuomenė neturėjo kovinės patirties, o rusai – turėjo. Tai ypač pasakytina apie karininkus ir vyresniuosius karinės vadovybės narius, Samsonovą ir Renenkampfą, dalyvavusius Rusijos–Japonijos kare. Pačioje karo pradžioje rusai neturėjo problemų dėl ginklų ar šaudmenų trūkumo, jų kariuomenės buvo visiškai aprūpintos šautuvais ir kulkosvaidžiais. Taigi, nedidelė vokiečių kariuomenė, kurios vadai neturėjo šiuolaikinės kovinės patirties ir buvo pusiau sukomplektuota iš paskubomis surinktų rezervistų, turėjo stoti prieš gerokai pranašesnes priešo armijas, turinčias kovinės patirties iš neseniai vykusio karo su Japonija.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ R. Asprey, L'Alto comando tedesco, p. 84.
  2. ↑ Robert B. Asprey, L'Alto comando tedesco, Milano, Rizzoli, (1993), p. 39
  3. ↑ Der Weltkrieg 1914 – 1918. Band 2. S. 317, 346
  4. ↑ 4,0 4,1 M. Hughes, W. Philpott. The Palgrave Concise Historical Atlas of the First World War. Springer. 2005. P. VI
  5. ↑ Zuber 2006, p. 182.
  6. ↑ 6,0 6,1 Zuber 2006, p. 201.
  7. ↑ Zuber 2002, pp. 147–148.
  8. ↑ Zuber 2002, pp. 149.
  9. ↑ Darby G., Culpin C. The Russian Revolution: Tsarism to Bolshevism, 1861-1924. Longman. 1998. p. 16
  10. ↑ Martel G. The Month that Changed the World: July 1914. OUP Oxford. 2014. p. 147
  11. ↑ Anderson M. S. The Ascendancy of Europe: 1815-1914. Routledge. 2014. p. 57
  12. ↑ Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. p. 140
  13. ↑ Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. pp. 140–142
  14. ↑ Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. p. 142ff
  15. ↑ Buttar, P. Collision of Empires: the War on the Eastern Front in 1914. Osprey. 2014. p. 120, 122
  16. ↑ Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. pp. 144–145
  17. ↑ Мерников А., Спектор А., Дорошкевич О., Ликсо В. Полная энциклопедия. Первая мировая война (1914–1918), АСТ, 2014, ISBN 978-5-17-084896-6. p. 40

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Zuber, Terence (2002). Inventing the Schlieffen Plan: German War Planning 1871–1914. New York: Oxford University Press. ISBN 0-19-925016-2.
  • Zuber, Terence (17 July 2006). „The German intelligence estimates in the west, 1885–1914“. Intelligence and National Security. 21 (2): 177–201. doi:10.1080/02684520600619775. ISSN 1743-9019. S2CID 154431833.

Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Rusijos_invazija_į_Rytų_Prūsiją&oldid=7208133"