Stalupėnų mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stalupėnų mūšis
Priklauso: Rusijos invazija į Rytų Prūsiją

Rytų frontas, 1914 m. rugpjūčio 17–23 d.
Data 1914 m. rugpjūčio 17 d.
Vieta Stalupėnai, Rytų Prūsija
Rezultatas Vokietijos pergalė
Konflikto šalys
Vokietijos imperija Vokietijos imperija
  • 1 pėstininkų divizija
 Rusijos imperija Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Vokietijos imperija Hermanas fon Fransua Rusijos imperija Pavelas fon Renenkampfas
Pajėgos
18 000[1] 50 000[2]
Nuostoliai
216 žuvusiųjų
705 sužeistieji
94 dingę be žinios[3][4] 		619 žuvusiųjų
2 382 sužeistieji
4 466 paimti į nelaisvę[5]

Stalupėnų mūšis – mūšis, įvykęs 1914 m. rugpjūčio 17 d., tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių. Tai pirmasis Pirmojo pasaulinio karo mūšis Rytų fronte. Hermano fon Fransua vadovaujami vokiečiai surengė sėkmingą kontrataką prieš keturias rusų pėstininkų divizijas iš skirtingų pėstininkų korpusų, kurios smarkiai juos lenkė karių skaičiumi, tačiau buvo atskirtos viena nuo kitos, todėl susidarė tarpas tarp 27-osios pėstininkų divizijos ir 40-osios pėstininkų divizijos,[6] o jų veiksmai tarpusavyje buvo menkai koordinuojami.[7] Tai buvo nedidelė vokiečių sėkmė, tačiau ji nedaug pakenkė Rusijos planams.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rugpjūčio 15 d. Fransua vyrai susidūrė su rusų 1-osios armijos žvalgybos daliniais į šiaurės rytus nuo Stalupėnų ir tą pačią naktį, rusams atsitraukus, užėmė Eitkūnus. Rugpjūčio 16 d. Pritvicas įsakė Fransua grįžti į Gumbinę, nes jis perkėlė 8-ąją armiją prie Angrapės, kai jo žvalgybinis skrydis pastebėjo besitelkiančią 2-ąją armiją. Tačiau Fransua savo 1-ąją pėstininkų diviziją paliko Stalupėnuose, o 2-ąją pėstininkų diviziją padalijo tarp Galdapės ir Tolminkiemio.

Rugpjūčio 17 d. Renenkampfas įžygiavo su visais trimis pėstininkų korpusais, tačiau nekoordinuotai. Jo kavalerija buvo šiaurėje, o XX korpusas su 28-ąja ir 29-ąja pėstininkų divizijomis – į šiaurę nuo kelio, III korpusas su 25-ąja ir 27-ąja pėstininkų divizijomis – prie kelio ir į pietus nuo jo. IV korpusas su 40-ąja ir 30-ąja pėstininkų divizijomis veržėsi į pietus nuo Romintos girios. Įpusėjus mūšiui Fransua pašaukė generolo Adalberto fon Falko 2-ąją pėstininkų diviziją Tolminkiemyje ir jo haubicas Gumbinėje, kad sustiprintų jo pozicijas Stalupėnuose. 13 val. atvyko Pritvico pasiuntinys ir įsakė Fransua trauktis į Gumbinę. Fransua atsakė: „Praneškite generolui fon Pritvicui, kad generolas fon Fransua nutrauks mūšį, kai rusai bus nugalėti“. Verždamasis Falkas galėjo pulti rusų 27-osios pėstininkų divizijos flangą, kai tarp rusų 27-osios ir 40-osios pėstininkų divizijų susidarė tarpas.[8]

Įnirtinga frontalinė ataka palaužė rusų diviziją, kuri bėgo į rytus, netekusi 3 000 karių ir 5 000 belaisvių, įskaitant beveik visą rusų 105-ąjį pulką. Nors rusų 29-oji ir 25-oji divizijos pasiekė tam tikros sėkmės į šiaurę nuo Stalupėnų ir paėmė keletą belaisvių bei ginklų, jos negalėjo pakeisti mūšio baigties.[6]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fransua nusprendė nesekti rusų, o pasitraukė į Gumbinę, kaip jam buvo įsakyta. Maksimilianas fon Pritvicas, pasinaudojęs Fransua sėkme, perkėlė savo pajėgas į priekį, o Fransua laikė Gumbinę.[9]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Reichsarchiv (Hrsg.), Die Befreiung Ostpreußens (Der Weltkrieg, Band 2), Berlin 1925, S. 76 sowie Anlage 2.
  2. ↑ Otto, Helmut, Schmiedel, Karl, Der erste Weltkrieg. Militärhistorischer Abriß, 3., völlig überarbeitete und ergänzte Auflage, Berlin 1977, S. 62.
  3. ↑ С.Г. Нелипович, Два похода, 2020, p. 43.
  4. ↑ Tannenberg 1914, p. 18.
  5. ↑ Tannenberg 1914, Warszawa, 2005; p. 18.
  6. ↑ 6,0 6,1 Buttar 2014, p. 122.
  7. ↑ Buttar 2014, p. 120, 122.
  8. ↑ Gilbert 1994, p. 48.
  9. ↑ Buttar, Prit (2016). Collision of Empires, The War on the Eastern Front in 1914. Oxford: Osprey Publishing. pp. 33, 45, 58, 105, 111. ISBN 9781472813183.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Stalupėnų_mūšis&oldid=6751830"