Solidas
| Solidas | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 Juliano solidas, ~361 m. | ||||||
| Naudojo: | Romos imperija, Bizantijos imperija | |||||
| Metalas: | auksas (1/72 lb.) | |||||
| Smulkesnis vnt.: | miliarensis: 1/12 silikva: 1/24 folis: 1/180 | |||||
| Nominalai: | Banknotai: Nebuvo Monetos: 1/3, 1/2 | |||||
Solidas (lot. solidus 'tvirtas; patikimas; grynas') – Senovės Romoje ir Bizantijoje kaldinta auksinė moneta. Graikiškai kalbančiose šalyse Romos, o po to – Bizantijos laikais solidas buvo vadinamas nomisma (dgs. nomismata)[1].
Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Solidus apie 301 m. ėmė kaldinti Dioklecianas. Iš vieno Romos svaro aukso nukaldindavo 60 solidų (vieno masė buvo 5,3 g). Pradinė jo vertė buvo 1000 denarų[2]. Diokleciano solidų buvo nukaldinta nedaug, jų ekonominė įtaka buvo minimali.
312 m. solidus vėl ėmė kaldinti Konstantinas I – solidas tapo pagrindine imperijos auksine moneta, kuri pakeitė iki tol naudotus aurėjus. Iš vieno aukso svaro nukaldindavo 72 solidus (vieno masė – 4,5 g)[1]. Tuo metu solidas buvo vertas 275 000 smarkiai nupigusių denarų.
Solidai išlaikė kokybę ir vertę iki X a. Romos imperijoje mokesčius reikėjo mokėti aukso monetomis. Iždą pasiekusios monetos būdavo išlydomos ir kaldinamos iš naujo. Dėl to cirkuliuojantys solidai išlikdavo vienodos masės ir vertės – jie apyvartojo būdavo per trumpai, kad spėtų nusidėvėti[1].
Auksinės monetos tuo metu nebuvo kaldinamos nuolatinėse monetų kalyklose – auksinių monetų kaldinimas klajojo kartu su imperatoriaus dvaru. Pvz., 353 m. solidus kaldino Milane, nuo 402 m. – Ravenoje. Tie miestai buvo to meto imperatorių rezidencijos.[1]
Nominalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Buvo kaldinamos ir monetos, kurių vertė buvo solido dalis:
Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bizantijoje pirkliams būdavo draudžiama naudoti solidus už imperijos ribų, bet už imperijos ribų šių monetų buvo pakankamai daug, todėl jie pasidarė pageidaujama valiuta arabų šalyse. Arabų šalyse cirkuliavę solidai nepapuldavo į ciklą "mokesčių mokėjimas – perkaldinimas – apyvarta“, todėl minkštos gryno aukso monetos nusidėvėdavo, jų masė mažėjo.[1] VII a. pabaigoje už Bizantijos imperijos ribų ėmė cirkuliuoti arabų solidų kopijos – dinarai, kuriuos iš aukštutinio Nilo aukso, kaldino kalifas Abd al-Malikas. Šios kopijos svėrė tik apie 3,75 g, bet tiek vidutiniškai svėrė tuose kraštuose cirkuliuojantys nudilę solidai. Po to cirkuliavo tiek nudilę originalūs solidai, tiek auksiniai dinarai.[1]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- *Porteous, John (1969). „The Imperial Foundations“. Coins in history : a survey of coinage from the reform of Diocletian to the Latin Monetary Union. Weidenfeld and Nicolson. pp. 14–33. ISBN 0297178547.
| ||||||||||||||||
