Ručnica

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
XIV a. pab. ručnica

Ručnica (rus. ручница; lenk. rusznica) – pro laibgalį užtaisomas ilgas rankinis šaunamasis ginklas. Pasirodė XIV a. antroje pusėje. Vamzdis būdavo gaminamas iš kaltų geležinių juostų arba lietasbronzos. Kalibras – nuo 12,5 iki 25 mm. Vėliau ručnicos vamzdį imta tvirtinti mediniame apsode, kad būtų patogiau šaudyti. XVI a. pradžioje ručnicas ėmė išstumti muškietos.

Ručnicas skirtingose šalyse vadino skirtingai:

  • Rusija: Piščialė (rus. пищаль) buvo bendras pavadinimas ir apėmė lengvąsias ručnicas (rus. ручница) bei sunkiąsias kabliašaudes (rus. гаковница), kurios turėjo apačioje kablius tvirtinti prie tvirtovės sienos.
  • Prancūzija: rankinė bombarda (pranc. bombarde portative) arba kulevrina (pranc. coulevrine).
  • Italija: petrinalas,
  • Anglija: rankinė patranka angl. handgonne).

Ručnicos sverdavo iki 8 kg, taikymo nuotolis iki 150 m.[1]. Prancūzų kulevrinos XIV-XVI a. buvo 1,2-2,4 m ilgio, svėrė 5-28 kg.[2] XV a. husitų ručnicos turėdavo trumpą kaldintą geležinį aštuonbriaunį vamzdį, kurio kalibras būdavo 26-33 mm, įtvirtintą primityviame apsode. Taboritų ručnicos būdavo 15 mm kalibro, o jų vamzdis ir apsodas būdavo suderinti.[3].

„Rankinių bombardų“ atsiradimą XIV a. antroje pusėje mini Perudžos miesto kronika. Joje rašoma, kad miesto valdžia užsakė „50 bombardų, plaštakos ilgio (22-24 cm), kurios pramuša bet kokį šarvą“. Vienas ankstyviausių ručnicų paminėjimų yra Žano Fruasado pranešimas apie 1382 m. Rozebeko mūšį. Žinoma 1343 m. vienuolyno netoli Sienos freska, kurioje vaizduojama kaip apsiautusieji miestą primityviomis ručnicomis apšaudo miestą.

Einant laikui ručnicos pasidarė svarbiu koviniu veiksniu, pvz., Husitų karuose bei Šimtamečiame kare. Rašoma, kad 1450 m. prancūzų kulevrinistai buvo reali grėsmė anglų lankininkams. 1430 m. Pieronis Belis aprašė kulkų veikimą – kad kulka „nukauna du ar net tris nešarvuotus žmones“. Pasirodė profesionalūs šauliai, pvz., toks metras Žanas iš Lotaringijos, kuris 1428 m. Ruano apsiausties metu pašovė daug anglų.[4].

Vienas seniausių išlikusių egzempliorių yra bronzinis vamzdis (281 cm ilgio) iš Tanenbergo pilies (Hesenas), sugriautos 1399 m., griuvėsių[3], kabliašaudė iš danų pilies Vedelspango (~1400 m.), kuri, galbūt, buvo pagaminta Danijoje ar Vokietijoje, o išliko Kopenhagoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ВЭС-83, С.647,648.
  2. ВЭС-83, С.382.
  3. 3,0 3,1 Кабельскі.
  4. Функен, С.72.
  • Военный энциклопедический словарь, 1983. – 863 с : 30 l. su iliustracijomis
  • Stanisław Kobielski. Polska broń palna, 1975. – 201 с.: іл.
  • Эварт Окшотт. Рыцарь и его оружие [A knight and his weapons]; Рыцарь и его доспехи. Латное облачение и вооружение. – М. : ЗАО Центрполиграф, 2007. – 187 с ISBN 978-5-9524-2636-8.
  • Средние века. VIII–XV века: Доспехи и вооружение / Функен Ф., Функен Л. – М., 2002.