Riūkiū kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Riūkiū
PaplitimasJaponija (Riūkiū salynas)
Kalbų skaičius6
KilmėJaponinės
>Riūkiū kalbos
Geografinis paplitimas
Japanese dialects-en.png
KlasifikacijaAmamių, mijakų, okinavų, jaejamų, jonagunių, kunigamių

Riūkiū kalbos, arba riūkiūiečių kalbos, – keletas glaudžiai susijusių Riūkiū salose vartojamų kalbų, artimai giminingų japonų kalbai. Kartu su pastarąja sudaro japonų kalbų šeimą. Jomis kalbama Riūkiū salose.

Nėra vieningos nuomonės dėl Riūkiū kalbų padėties lingvistinėje sistemoje. Labai ilgai buvo laikomasi imperialistinės Japonijos laikais susiformavusios nuomonės, kad šios kalbos tėra japonų kalbos tarmės, pasiūlytos dar XIX a. pab. valstybės veikėjo Macuda Mičijuki.

Visgi skirtumai nuo bendrinės japonų kalbos yra pakankamai dideli, kad japonai šnekančiųjų Riūkiū kalbomis negali suprasti. Teigiama, kad tarpusavyje Riūkiū kalbos nutolusios tiek, kiek kai kurios romanų kalbos tarpusavyje. Manoma, kad Riūkiū kalbos nuo japonų prokalbės atsiskyrė maždaug prieš VII a.[1]

Sunku nustatyti kalbančiųjų Riūkiū kalbomis, kadangi daugumą sudaro senoji karta. Tebėra vaikų, mokančių Riūkiū kalbas ar jų besimokančių, tačiau tik retais atvejais — vaikams gyvenant ne su seneliais ir ne žemyninėje Okinavos dalyje. Kalbos vis dar vartojamos tradicinėje kultūrinėje veikloje, pavyzdžiui, atliekant tradicinę okinavų muziką ar šokius. Yra stotis, okinavų kalba transliuojanti žinias.[2]

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Riūkiū kalbų klasifikacija

Nors diskutuojama, kaip išskirti konkrečias kalbas, įprasčiausia išskirti šešias:

  • Amamių-okinavų kalbos. Kai kurių kalbotyrininkų išskiriamas toks pogrupis.
    • Amamių, kuria kalbama šiauriniame Riūkiū salyne (Amamio salose). Esama dviejų pagrindinių tarmių (šiaurės ir pietų), kai kurie kalbotyrininkai jas laiko atskiromis kalbomis.
    • Okinavų (učinaaguči), kuria kalbama didžiausioje Riūkiū salyno saloje Okinavoje ir keliose mažesnėse salelėse. Buvusi Riūkiū karalystės lingua franca.
    • Kunigamių, kuria kalbama Okinavos salos šiaurėje.
  • Sakišimos kalbos. Kai kurių kalbotyrininkų išskiriamas toks pogrupis.
    • Mijakų (miaakufc), kuria kalbama Mijako ir aplinkinėse salose.
    • Jaejamų (jaimamuni), kuria kalbama Jaejamos salose (pietinis Riūkiū regionas Išigakio salos pakrantėse).
    • Jonagunių, kuria kalbama piečiausiame Riūkiū regione, Jonagunio saloje. Spėjama, kad šia kalbama kalbančiųjų skaičius mažiausias.

Kiekviena Riūkiū kalbų grupei priklausanti kalba yra beveik nesuprantama kalbantiesiems kita Riūkiū kalba. Kai kurių posakių pavyzdžiai pateikti žemiau.

Ačiū Sveiki atvykę
Bendrinė japonų kalba Arigatō Yōkoso
Amamių Arigatesama ryōta Imōrī
Kunigamių Mihediro Ugamiyabura
Okinavų Nifēdēbiru Mensōrē
Mijakų Tandigātandi Nmyāchi
Jaejamų Mīfaiyū Ōritōri
Jonagunių Fugarasa Wari

Naujųjų laikų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios Riūkiū kalbos daugumos žemyninės Japonijos dalies gyventojų buvo laikomos japonų kalbos tarme ar tarmėmis. Tačiau iki Riūkiū salų aneksijos XIX a. pab. niekam nekilo klausimų dėl Riūkiū kalbų nepriklausomo statuso. Net ir šiais laikais Riūkiū kalbos pačioje Japonijoje daugelio laikomos viena kalba ar tarmių grupe.

Riūkiū karalystei praradus nepriklausomybę į Riūkiū kalbas buvo žiūrima paniekinamai, jų mokymasis švietimo įstaigose buvo suvaržytas. Tačiau kitose imperijos dalyse, pavyzdžiui, Korėjoje ir Taivane, kurį laiką iki kultūrinės asimiliacijos politikos pradžios net buvo mokoma vietinėmis kalbomis. Okinavoje okinaviškai šnekantis studentas turėjo dėvėti tarmės kortelę (方言札), raištį ant kaklo su medine lentele, kurioje nurodoma, kad jis kalba tarmiškai (todėl yra blogas mokinys). Pavzydys buvo paimtas iš XIX a. „verdžunjos“ politikos, ypač palaikytos Žiulio Ferio, kai regioninių kalbų, pavyzdžiui, oksitanų, katalonų ir bretonų kalbų, vartojimas būdavo panašiai suvaržomas prancūzų kalbos naudai (analogiška sistema buvo taikoma ir valų kalbai D. Britanijoje - vališkai šnekantiems Velso mokiniams būdavo prisegamas valų lapelis).

Nors tai ir yra lingvicidas, tarmės kortelių sistema buvo neretai palaikoma okinavų tėvų, kurie vildavosi, kad jų vaikai, atsisakę savo gimtosios regioninės kalbos, ateityje galės lengviau susirasti darbo žemyninėje Japonijos dalyje. Sistema galop buvo panaikinta tik septintajame dešimtmetyje, kai Okinavos salas tebeadministravo JAV.

Pastaruoju metu vis palankiau vertinant įvairiakultūriškumą Riūkiū kalbų išsaugojimas tapo Okinavos prefektūros vyriausybės politikos uždaviniu. Tačiau Riūkiū kalbų padėtis nėra labai optimistinė, nes dauguma vietinių vaikų jau šneka vien tik japonų kalba (neretai – Okinavos japonų tarme).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Japan Focus: Language Loss and Revitalization in the Ryukyu Islands, Patrick Heinrich, posted November 10, 2005. Also What leaves a mark should no longer stain: Progressive erasure and reversing language shift activities in the Ryukyu Islands, 2005, citing Hattori, Shirō (1954) 'Gengo nendaigaku sunawachi goi tokeigaku no hōhō ni tsuite' [‘Concerning the Method of Glottochronology and Lexicostatistics’], Gengo kenkyū [Journal of the Linguistic Society of Japan] v26/27
  2. [1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]