Raudonpelekė karalžuvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lampris guttatus
Raudonpelekė karalžuvė (Lampris guttatus)
Raudonpelekė karalžuvė (Lampris guttatus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Antklasis: Kaulinės žuvys
( Osteichthyes)
Klasė: Stipinpelekės žuvys
( Actinopterygii)
Būrys: Vėduokliažuvės
( Lampriformes)
Šeima: Karalžuvinės
( Lamprididae)
Gentis: Karalžuvės
( Lampris)
Rūšis: Raudonpelekė karalžuvė
( Lampris guttatus)
Binomas
Lampris guttatus
Brünnich, 1788

Raudonpelekė karalžuvė (Lampris guttatus) – vėduokliažuvių (Lampriformes) būrio, karalžuvinių (Lamprididae) šeimos, bei pirmoji atrasta pilnai šiltakraujų žuvų rūšis.[1]

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė žuvis – gali sverti iki 270 kg, bei kūno ilgis gali siekti iki 2 m. Jų kūnas ovalinis, suplotas, raudonai oranžinis.

Nacionalinėje vandenynų ir atmosferos administracijoje (National Oceanic and Atmospheric Administration (NOAA) dirbantis žuvų išteklių biologas Nick’as Wegner’is, tyrinėjimų metu prie Kalifornijos pakrančių laiko sugautą raudonpelekę karalžuvį (Lampris guttatus)
Raudonpelekė karalžuvė (Lampris guttatus)

Fiziologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonpelekę karalžuvę tyrinėję biologai, 2015 metų išvadose paskelbė, kad tai yra atrasta pirmoji, pilnai šiltakraujė žuvų rūšis [2]. Anot nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos, kurios biologai tyrinėjo šią žuvį, būdama šiltakraujiška, ji turi daugiau privalumų susigauti grobį – kadangi turi geresnę regą ir greičiau plaukia. Turi gebą išlaikyti 2 °C šilčiau akis ir smegenis, nei kūno temperatūra. Jos raumenų temperatūra išlieka vidutiniškai aukštesnė 5 °C, nei vandens temperatūra 45-305 metrų vandenyno gylyje.

Pora kitų žuvų rūšių, įskaitant Thunnus orientalis ir tikrosios rykliažuvės tik iš dalies šiltakraujės - šiltas kraujas cirkuliuoja tik gyvybiškai svarbiuose jų organuose, kaip kad raumenyse, kas suteikia joms daugiau energijos judėti po vandeniu. Bet jų vidaus organai, pavyzdžiui širdis gana greitai vėsta, kada jos paneria į gilesnius, šaltus vandenis ir tai greitai priverčia jas atgal pakilti arčiau vandens paviršiaus ar plaukti į seklesnius vandenis kur šiltesnis vanduo [3].

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitusios Atlanto, Ramiojo vandenynų vidutinio ir tropinio klimato zonose – nuo Didžiosios Niufaundlando bankos, Norvegijos ir Grenlandijos pakrančių iki Argentinos, pietvakarių Atlanto vandenyne, Senegalo, Angolos pakrančių rytų Atlanto vandenyno dalyje. Kitos populiacijos nuo Aliaskos įlankos iki pietinės Kalifornijos Ramiajame vandenyne. Aptinkamos ir Indijos vandenyno vidutinių platumų zonose.

Gyvenama aplinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal palydovų duomenis, jos didesnę gyvenimo laiko dalį praleidžia dažniausiai nuo 45 iki 400 m vandenynų šaltuose gyliuose, be reguliaraus iškilimo į paviršių.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]