Raudonasis giliavandenis molis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Raudonasis giliavandenis molis (rus. красная глубоководная глина) – dugno nuosėdos, susidarančios vandenynų dugne, giliau kaip 4-5 km. Paprastai rudos, rečiau plytiškai raudonos.[1].

Cheminė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sudarytas iš smulkiausių įvairių mineralų (ceolitų, geležies ir mangano hidroksidų, terigeninių, vulkanogeninių ir autigeninių molingųjų mineralų) dalelių.[1]. Turi nedaug biogeninių dalelių (žuvų kaulų ir dantų, radioliarijų, foraminiferų) ir mikrometeoritinių dalelių.[1]

Šio tipo moliai turi:

Juose paprastai būna ~20 % Al2O3, 13 % geležies oksidų, 7 % kalcio karbonato, 3 % magnio karbonato, 0,2 % vario, 0,02 % kobalto, 0,08 % nikelio, 0,02 % švino, 0,03 % molibdeno ir 0,04 % vanadžio. Šio molio klodų paviršiuje ir storymėje dažnos geležies ir mangano konkrecijos[1].

Paplitimas ir atsargos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonasis molis dengia apie 100 mln. km² vandenynų dugno. Indijos ir Atlanto vandenynuose raudonasis molis dengia apie ketvirtį viso dugno ploto[1], Ramiajame vandenyne — apie 35 %[1].

Vandenyninių raudonųjų molių atsargos – apie 1015 tonų. Juose yra apie 100 mlrd. tonų vario[2][3].

Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonojo giliavandenio molio kaupimosi sparta – apie 1 mm per 1000 metų[1].

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Красная глубоководная глина. In: Яндекс.Словари › БСЭ. — 1969—1978
  2. Нурок Г. А., Бруякин Ю. В. Технология добычи полезных ископаемых со дна озёр, морей и океанов. Москва, «Недра», 1979 г.,381 с.
  3. Гурвич Е. Г. Металлоносные осадки Мирового океана. Москва, 1998 г.
  • Батурин Г. Н. Рудный потенциал океана. Москва, 2002 г.
  • Базилевская Е. С., Пущаровский Ю. М. Российский журнал наук о Земле, Москва, 1999 г.
  • Скорнякова Н. С., Мурдмаа И. О., Литолого-фациальные типы глубоководных пелагических (красных) глин Тихого океана. «Литология и полезные ископаемые», 1968, № 6;
  • Осадкообразование в Тихом океане, М., 1970 (Тихий океан, т. 6, кн. 1).