Puatjė

Puatjė pranc. Poitiers
Puatjė miestas
Puatjė 46°34′50″ š. pl. 0°20′10″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Prancūzija
Regionas	Puatu-Šarantos
Departamentas	Vjenas
Gyventojų (2018)	88 665
Plotas	42,11 km²
Tankumas (2018)	2 106 žm./km²
Altitudė	65−144 m
Vikiteka	Puatjė

Puatjė (pranc. Poitiers) – miestas Puatu-Šarantose, vakarų Prancūzijoje. 88 tūkst. gyventojų (2018 m.). Per miestą eina Paryžių ir Bordo jungiantys greitasis geležinkelis ir automagistralė, veikia vietos oro uostas. Išplėtota elektronikos, elektrotechnikos, aviacijos, stiklo, gumos, medienos apdirbimo, tekstilės, poligrafijos, maisto pramonė. Vienas seniausių Prancūzijoje – įkurtas 1431 m. universitetas, kelios kitos aukštosios mokyklos. Veikia 1987 m. įkurtas Aukštųjų technologijų pramogų parkas, botanikos sodas. Plėtojamas turizmas.

Istorija

Senovės Romos laikais dabartinėje miesto vietoje buvo Pictavium gyvenvietė. II a. tapo romėnų Akvitanijos provincijos centru. V a. tapo vestgotų karalių rezidencija. 507 m. mūšyje prie Puatjė frankų karalius Chlodvigas sumušė vestgotus visa tuometinė pietų Galija atiteko frankams. 732 m. spalio 10 d. Puatjė mūšyje Karolis Mertelis sustabdė arabų skverbimąsi į Europą. Nuo 950 m. tapo Akvitanijos kunigaikštystės centru. 1152 m. Eleonorai Akvitanietei ištekėjus už Anžu grafo Henriko Plantageneto, Puatjė atiteko Anglijai. XIII a. pr. miestą atkariavo Prancūzija. 1356 m. šalia miesto įvyko Šimtamečio karo Puatjė mūšis. 1372 m. Prancūzija vėl susigražino miestą. Puatjė labai nukentėjo per XVI a. religinius karus. XIX a. mieste suklestėjo pramonė. Antrojo pasaulinio karo metais miestą buvo užėmusi Vokietija. Pokario metais miestas buvo svarbus JAV kariuomenės logistikos centras.

Architektūra

Mieste išliko IV a. gynybinių įtvirtinimų ir akveduko liekanos, daug Merovingų architektūros pastatų: vienas seniausių krikščioniškų statinių Prancūzijoje – IV a. šv. Jono Krikštytojo baptisterija, į Pasaulio paveldo sąrašą 1998 m. įtraukta šv. Hilarijaus bažnyčia. Senamiestyje gausu romaninių bažnyčių – šv. Jono Montierneufo, Didžiosios Dievo Motinos, miesto globėjos – frankų karaliaus Chlotero I sutuoktinės šv. Radegundos bažnyčios, gotikinė šv. Petro katedra ir kunigaikščių rūmai, neorenesansinė miesto rotušė, išliko daug XV – XIX a. gyvenamųjų pastatų.