Gynybos mechanizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gynybos mechanizmas (angl. defence mechanism) – psichoanalizės mokyklos aprašyti psichikos reguliavimo būdai, turintys apsaugoti žmogų nuo vidinių konfliktų, nerimo, kaltės jausmo, bet iškreipiantys tikrovės supratimą.[1]

Gynybos mechanizmų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriami tokie gynybos mechanizmai:[1]

Neigimas pasireiškia, kai yra neigiama kažkas nemalonaus.[1] Tada elgiamasi, tarytum tai neegzistuotų.[1]

Išstūmimo mechanizmas išstumia iš sąmonės nemalonius prisiminimus, impulsus, keliančius nemalonią būseną.[1]

Racionalizacijos atveju asmuo sukuria nepriimtinam elgesiui pateisinimus.[1]

Sublimacija yra socialiai nepriimtino impulso nukreipimas taip, kad jis būtų priimtinas.[1] Kaip to pavyzdys pateikiamas agresyvaus žmogaus ėjimas dirbti policijoje ar kariuomenėje.[1]

Perkėlimo mechanizmas įsijungia, kai impulsas arba jausmas, kurio dėl kokios nors priežasties negalima išreikšti, nukreipiamas ne į tą objektą, kuris jį sukėlė, bet į kitą, dažnai silpnesnį.[1]

Projekcijos atveju savi neigiami bruožai, mintys, jausmai ar elgesys nesąmoningai priskiriami kitiems žmonėms ar aplinkai.[1]

Atvirkštinis reagavimas pasireiškia, kai nepriimtini impulsai yra pakeičiami į priimtinus.[1]

Regresijos mechanizmas tarsi grąžina į vaikystę.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 A. Palujanskienė, D. Jonušienė „Psichologijos pagrindai“, Aleksandro Stulginskio Universitetas, Akademija, 2010, 37 psl. [1]