Pranciškus Bielinskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pranciškus Bielinskis
Franciszek Bielinski.jpg
Bielinskiai
Bielinskių herbas
Bielinskių herbas
Gimė 1742 m. lapkričio 21 d.
Mirė 1809 m. spalio 24 d. (66 metai)
Varšuva
Tėvas Mykolas Bielinskis
Motina Teklė Replovska
Sutuoktinis (-ė) Kristina Justina Sanguška
Vaikai Teklė,
Joana,
Barbora,
Pavelas,
Juzefas
Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Pranciškaus Bielinskio žmona Kristina Justina Sanguška

Pranciškus Bielinskis (1742 m. lapkričio 21 d. – 1809 m. spalio 24 d.) – Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Karaliaus pakamaris (1761), Karūnos didysis raštininkas (1784–1793), Nuolatinės tarybos narys (1780–1784), Karūnos kariuomenės generolas majoras (1794), Osecko ir Garvolino (1757), Čersko ir Štumo (1765) seniūnas. Švietimo šalininkas ir pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos bajorų Bielinskių giminės atstovas, herbo „Junosza“ savininkas. Chelmo vaivados Mykolo Bielinskio (m. 1746) ir Teklės Replovskos (m. 1774) vyresnysis sūnus. Jaunesnysis brolis – paskutinis Karūnos dvaro maršalka Stanislovas Kostka (m. 1821). Karūnos didžiojo maršalkos Pranciškaus Bielinskio (1683–1766) giminaitis.

Gavo gerą namų išsilavinimą. 1757 metais Pranciškus Bielinskis buvo paskirtas Garvolino ir Alėckos seniūnu, 1762 metais patikėtas valdyti Čersko seniūniją. 1765 metais tapo Štumo seniūnu. 1761 metais – karaliaus Augusto III dvaro pakamaris. 1763 metais įėjo į Prancūzijos pasiuntinybės sudėtį. Grįžęs į tėvynę vedė kunigaikštytę Kristiną Sangušką ir pradėjo bandyti išplėsti savo turtą. 1764 metais palaikė Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimą į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.

1766 metais Pranciškus Bielinskis buvo išrinktas Čersko pasiuntiniu (deputatu) Čaplico seime. 1778 metais Andriaus Mokronovskio konfederacijos narys.

Nuo 1776 metų – Edukacinės komisijos narys. Švietimo visiems luomams, taip pat moterims rėmėjas. Prisidėjo prie naujų mokymo programų lenkų kalba įvedimo. Pirmasis ATR pasiūlė švietimo įstaigų kūrimą, skirtą visiems luomams (parapijos mokyklas valstiečiams ir miestiečiams, vaivadijas[paaiškinti] – bajorams, seminarijas – dvasininkams).

1780–1784 metais Pranciškus Bielinskis buvo Nuolatinės tarybos narys, 1784 metais paskirtas Karūnos didžiuoju raštininku. Ketverius metus gyveno Italijoje (1787–1790). 1780 metais pretendavo į Mazovijos vaivados pareigas.

Šv. Stanislovo (1760) ir Baltojo erelio (1785) ordinų kavalierius.

1794 metais Pranciškus Bielinskis dalyvavo Kosciuškos sukilime. Buvo paskirtas maisto ir pašarų generaliniu komisaru su generolo majoro laipsniu. 1794 metų rugpjūčio 22 d. Organizavo sukilėlių kariuomenės aprūpinimą ir apginklavimą, faktiškai buvo vyriausiu armijos kvartirmeisteriu. Vėliau vadovavo generaliniam komisariatui, sukurtam 1794 metų rugsėjo 6 d. Tado Kosciuškos prižiūrėti visų divizijų teikimą, dislokuotą netoli Varšuvos.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1763 metus vedė kunigaikštytę Kristiną Justiną Sangušką (1741–1778), Lietuvos didžiojo maršalkos, kunigaikščio Povilo Karolio Sanguškos (1682–1750), ir Barboros Uršulės Duninos (1718–1791) dukterį.

Vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Teklė Bielinska – Varšuvos kunigaikštystės teisingumo ministro Felikso Lubienskio žmona;
  • Joana Pranciška Bielinska – grafo Juzefo Jano Nepomuko Vielopolskio (m. apie 1839) žmona;
  • Barbora Bielinska, Karūnos didžiojo iždininko Rocho Kosovskio (1737–1813) žmona;
  • Pavelas Bielinskis (m. po 1804);
  • Juzefas Bielinskis .

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • H. P. Kosk, Generalicja polska, t. 1, wyd. Oficyna Wydawnicza «Ajaks», Pruszków
  • Irena Turowska-Barowa: Bieliński Franciszek. W: Polski Słownik Biograficzny. T. 2: Beyzym Jan – Brownsford Marja. Kraków: Polska Akademia Umiejętności – Skład Główny w Księgarniach Gebethnera i Wolffa, 1936, s. 50-51. Reprint: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Kraków 1989, ISBN 8304032910