Pranas Daunys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranas Daunys
Gimė: 1900 m. rugsėjo 29 d.
Rusija Paneveržys, Kuktiškių valsčius
Mirė: 1962 m. liepos 13 d. (61 metai)
Lietuva Kaunas
Tėvas: Julijonas Daunys
Motina: Kotryna Sluckytė
Sutuoktinis(-ė): Barbora Okuličienė,
Rozalija Šubinkaitė-Urbonavičienė
Vaikai:

Arvydas Virgilijus, Pranas Kęstutis, Eimutis Aristidas

Veikla: rašytojas, pianistas, visuomenės veikėjas

Pranas Daunys (1900 m. rugsėjo 29 ar 16 d. Paneveržyje, Kuktiškių valsčius, Utenos apskritis – 1962 m. liepos 13 d. Kaune) – rašytojas, pianistas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas, lietuviškosios brailio abėcėlės sudarytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1902 m. mirus motinai, augo pas dėdę Juozą Juozapavičių netoli Vyžuonų miestelio. Mokėsi rusiškoje Kuktiškių pradžios mokykloje. 1919 m. birželio mėn. kunigo Prano Turauskio paragintas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. [1] 1921 m. suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1921–1922 m. mokė beraščius kareivius rašto. 1923 m. sausio 6 d. kovose su baltalenkių partizanais Avižonių kaime ties Širvintomis sprogusi granata sunkiai sužeidė galvą. Po sužeidimo neteko regėjimo, iš dalies – ir klausos. [2]

1923 m. apsigyveno Kaune įkurtame karo invalidų bendrabutyje, išmoko skambinti kanklėmis. 19251926 m. mokėsi Rygos aklųjų institute. 1926 m. vasarą rūpinosi Lietuvos aklųjų suvažiavimo organizavimu, pats jame aktyviai dalyvavo. Pritaikė Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai. 1927 m. rugpjūčio 2-8 d. lankėsi Karaliaučiaus aklųjų institute, kuriame vyko jungtinis II tarptautinis aklųjų ir XVII aklųjų mokytojų kongresas. Jo ataskaitomis buvo remiamasi sudarant Kauno aklųjų instituto mokymo programas: bendrojo lavinimo dalykų, muzikos, amatų mokymo. Rygos aklųjų institute, vėliau Kaune pas Elzę Herbek-Hansen, Jadvygą Čiurlionytę, Nikodemą Martinonį mokėsi muzikos – fortepijono, harmonijos ir kitų dalykų, ruošėsi studijuoti Kauno konservatorijoje. 19281930 m. dirbo muzikos mokytoju aklųjų institute. 1937 m. vedė Rozaliją Šubinkaitę-Urbonavičienę (1904–1958). 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto įkūrėjų. [3]

LR prezidento 1928 m. gegužės 15 d. aktu apdovanotas pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. Kartu jis apdovanotas dviem – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės – medaliais. Pr. Daunys buvo pirmasis Lietuvos neregys, gavęs tokį aukštą valstybės apdovanojimą. [4]

19441945 m. Kauno aklųjų įmonės direktorius. 19511962 m. su pertraukomis dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate darbininku namudininku. Gyveno skurdžiai. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė dainų ir muzikinių pjesių. Viešuose koncertuose Kauno karo muziejuje bei Liaudies namuose akomponavo ir atlikinėjo Bethoveno, Ferenco Listo ir kitų klasikų muzikos kūrinius. Koncertavo su virtuozu Jaša Cheifecu.

Bendradarbiavo spaudoje, 1928–1940 m. žurnaluose „Mūsų aklieji“, „Aklųjų dalia“ ir kitoje Lietuvos periodikoje publikavo straipsnių apie akluosius bei kurčiuosius, kėlė pažangias jų organizuoto sąjūdžio idėjas. Išleido memuarus „Vargo keliais“ (1933 m.), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937 m.), apysaką „Benius Vanagas“ (1940 m.).

Memuaruose atkūrė kovų su bermontininkais ir lenkais vaizdus, tikroviškais pasakojimais išaukštino gyvybės ir valios gyventi vertę. Jo apsakymus vienija permainingo likimo motyvas. Apysaka autobiografinė, vaizduoja piemenuko, pusbernio, nepriklausomybės kovų savanorio kelią į savo pašaukimą tarnauti tėvynei; herojus idealizuojamas, sukuriama gyvų dialogų, raiškių Lietuvos kaimo peizažų.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vargo keliais: atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo. – Kaunas, 1933. – 125 p.
  • Ties likimo sostu: novelės. – Kaunas: Lietuvos karo invalidų sąjunga, 1937. – 128 p.
  • Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris. – Kaunas, 1940. – 303 p.
  • Raštai / Pranas Daunys. – Vilnius: Lietuvos katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti, 1996. – 432 p.: iliustr. – ISBN 9986-485-27-4

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietiniais metais Prano Daunio indėlis į Lietuvos aklųjų sąjūdį, jo publicistinė, literatūrinė veikla buvo sąmoningai nutylima, daugelis žmonių apie jį nieko arba beveik nieko nežinojo.

  • 1992 m. įkurtas katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti [5][6]
  • 1996 m. ant daugiabučio pastato Savanorių prospekte Kaune pritvirtinta atminimo lenta.
  • 2000 m. išleista Valentino Vytauto Toločkos sudaryta prisiminimų knyga „Skleidęs šviesą tamsoje“
  • 2000 m. išleistas pašto vokas su užrašu Brailio raštu „Pranas Daunys 1900–1962“ (dail. Viktoras Jasanauskas) [7]
  • 2000 m. gimtajame Paneveržio kaime (Utenos rajonas) pastatytas tautodailininko Prano Kaziūno sukurtas koplytstulpis [8]
  • 2010 m. jo vardu pavadintas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras [9]
  • 2015 m. Kaune Taikos pr. 6A P. Daunio atminimas įamžintas natūralaus dydžio bronzine skulptūra (skulp. Jonas Gencevičius).[10]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Skleidęs šviesą tamsoje: Lietuvos kariuomenės kūrėjui-savanoriui, aklųjų organizatoriui Pranui Dauniui 100 metų: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dokumentai / Valentinas Vytautas Toločka. – Vilnius: LAB, 2000. – 142 p.: iliustr. – ISBN 9986-99-194-3
  • Nacionalinės Brailio raštijos plėtra ir dabartis: tarptautinė konferencija, skirta lietuviškosios Brailio abėcėlės kūrėjo Prano Daunio 100-osioms gimimo metinėms / Jadvyga Kuolienė. – Vilnius: LAB, 2000. – 128 p. – ISBN 9986-99-350-4

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]