Pražemaičiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Pražemaičiai (sąlyginis pavadinimas; nepainioti su protožemaičiais, t. y. pirminiais žemaičiais) - nuo I a. pradžios iki III a. panemunėmis tarp dabartinio Jurbarko ir Kauno bei abipus Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupių, o nuo III-IV a. iki V a. I pusės − taip pat visame Mituvos baseine, abipus Dubysos vidurupio ir abipus Nevėžio vidurupio bei aukštupio gyvenusi baltų gentis. Šios vadinamosios Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrinės grupės arba Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūros archeologinius paminklus palikusios genties kilmė nėra visiškai aiški. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pražemaičių etnoso atsiradimą galėjo lemti migrantai iš Vakarų baltų pilkapių kultūros arealo „galindiškosios“ dalies, kuriuos apleisti gimtąsias vietas ir kurtis tarp dabartinėje Vidurio Lietuvoje nuo seno gyvenusių vakarų baltų esą privertė apie mūsų eros pradžią labai padidėjęs pavyslio gotų karinis aktyvumas. Kita vertus, tiek Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra, tiek jos pagrindu susiformavusi Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra turi nemažai „nadruviškų“ bruožų, kurie tarsi liudija apie „pražemaičių“ etnogenetinio superstrato kilmę iš būsimos Nadruvos teritorijos.

Su pražemaičiais siejama Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrinė grupė galutinai išnyko apie V a. vidurį, – po to, kai IV a. pab. ir V a. pr. jos arealą infiltravo rytų baltai, t. y. ateiviai iš Vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo (archeologų ne kartą išsakytą prielaidą apie IV-V a. galimai vykusią Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų migraciją į Vidurio Lietuvos lygumas XX a. pab. visiškai patvirtino G. Česnio ir kt. lietuvių antropologų atliktų kraniologinių tyrimų išvados).

IV-V a. dėl pražemaičių ir minėtų atvykėlių iš rytų metizacijos Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrinės grupės pagrindu susiformavo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra (V-XII a.), kurią dalis archeologų (L. Vaitkunskienė ir kt.) dėl itin didelio jos panašumo į tuo pat metu susiformavusią (hipotetiškai aukštaitišką) Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą laiko protožemaičių, t. y. pirminių žemaičių palikimu; tikėtina, kad maždaug nuo V a. vidurio buvusio Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūros arealo gyventojai kalbėjo jau nebe (nežinoma) vakarų baltų kalba, o dabartinei lietuvių kalbai artima rytų baltų tarme (dab. lietuvių k. vakarų aukštaičių tarmės prototipu).