Povilas Dilys
| Povilas Dilys | |
|---|---|
| Gimė | 1905 m. rugpjūčio 2 d. Vilnius |
| Mirė | 1995 m. liepos 24 d. (89 metai) Čikaga |
| Tėvai | Juozapas Dilys Eugenija Pfeferytė |
| Veikla | Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, generalinis superintendentas |
| Alma mater | Varšuvos universitetas |
Povilas Dilys (1905 m. rugpjūčio 2 d. Vilniuje – 1995 m. liepos 24 d. Čikagoje) – Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, generalinis superintendentas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tėvas Juozapas Dilys (1866-1952 m.) buvo kilęs iš Biržų valsčiaus Svidžių kaimo, senos evangelikų reformatų giminės, motina Eugenija Pfeferytė – liuteronų tikėjimo.
Povilas pradinę mokyklą lankė Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais mokėsi gimnazijoje Omske. Tėvams 1921 m. sugrįžus į Lietuvą, 1924 m. užbaigė gimnaziją Vilniuje. Įstojo į Varšuvos universiteto evangelikų teologijos fakultetą, kurį 1930 m. baigė kandidato laipsniu. Tais pačiais metais ordinuotas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios diakonu, 1931 m. – kunigu. Tai buvo ypač sunkūs laikai: Lenkija buvo užgrobusi Vilniaus kraštą ir nepalankiai žiurėjo į kitataučius, ypač į evangeliškų tikybų žmones. P.Dilys stengėsi sutaikyti įvairių tautybių ir kalbų Lenkijos evangelikus. 1931-1940 m. Vilniaus Sinodo konsistorijos narys. 1936 m. atstovavo Vilniaus reformatų Sinodą Ženevoje, 1938 m. – Narvike (Norvegija),
Karo frontui artėjant prie Vilniaus, pasitraukė į Vakarus, Vokietijos Kylio universitete 1945 m. baigė ekonomikos mokslus. Iki 1951 m. šio universiteto Pasaulio ūkio instituto bibliotekos Rytų Europos skyriaus vedėjas. Vedė iškilaus tarpukario Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento prof. dr. Povilo Jakubėno dukrą Haliną Jakubėnaitę-Slavėnienę. Nuo 1949 m. išeivijos lietuvių reformatų Bažnyčios kolegijos narys ir, eidamas šias pareigas, pasireiškė tarptautinėje bažnytinėje veikloje. 1948 ir 1954 m. atstovavo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią I-jame ir II-jame Pasaulinės Bažnyčių Tarybos suvažiavimuose.
Atvykęs į JAV, nuo 1952 m. tarnavo Čikagos evangelikų reformatų parapijos kunigu, drauge dirbo Čikagos universiteto bibliotekoje. Išeivijos lietuvių reformatų Sinodas 1966 m. gegužės 25 d. jį išrinko superintendentu, iškilmingai ordinuotas 1967 m. birželio 25 d. per XX LERB Sinodą. Nuo 1966 m. vienas iš lietuvių ekumeninio ratelio Čikagoje organizatorių. Pablogėjus generalinio superintendento kun. St. Neimano sveikatai, išrinktas išeivijos lietuvių reformatų Bažnyčios dvasiniu vadovu – generaliniu superintendentu.
Nesant evangelikų kunigo Toronte (Kanada), pakviestas į liuteronų Išganytojo parapiją eiti klebono pareigas. Į Čikagą grįždavo bent kartą per mėnesį ir laikydavo pamaldas reformatams. Jo iniciatyva Toronte kasmet sausio mėnesį buvo laikomos ekumeninės pamaldos katalikų ir liuteronų bažnyčiose. 1992 m. birželio mėnesį lankėsi Lietuvoje, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje kartu su kunigu Julium Norvila laikė pamaldas, pasakė turiningą ir pamokantį pamokslą iš jam itin brangios sakyklos. Bendravo su parapijiečiais, Biržuose dalyvavo Sinode ir laikė pamaldas. Išbuvęs Toronte daugiau kaip dešimt metų, pablogėjus sveikatai, 1994 m. birželio 18 d., po gražių išleistuvių, grįžo Čikagon. Buvo aktyvus spaudos darbuotojas, prisidėjo leidžiant Čikagoje išeivijos reformatų žurnalą „Mūsų sparnai“.[1]
Dilių šeimos dukra Erika pasekė Tėvo pėdomis ir tapo Čikagos lietuvių reformatų dvasininke.