Narvikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Narvikas
norv. Narvik
      
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Norvegijos vėliava Norvegija
Įkūrimo data 1902
Gyventojų (2009) 18 406
Plotas 2 023 km²
Tankumas (2009) 9 žm./km²
Pašto kodas N-8500 tel. +47 082
Tinklalapis narvik.kommune.no
Vikiteka Narvikas
Kirčiavimas Nárvikas

Narvikasmiestas Norvegijos šiaurėje, 220 km į šiauę nuo šiaurinio poliaračio, prie Ofotfjordeno įlankos, Šiaurės Norvegijos apskritis. Neužšąlantis prekybos ir žvejybos uostas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1887 m. įkurtas uostas transportuoti Kirunos ir Jelivarės kasyklų geležies rūdai. Ofotfjordeno įlanka neužšąla dėl Norvegijos jūra tekančios šiltos srovės. Uostas iš pradžių vadintas Viktoriahevnu, 1898 m. pavadintas Narviku, 1902 m. sutektos miesto teisės.

Per Antrąjį pasaulinį karą 1940 m. balandžio 9 d. Narviką užėmė nacių Vermachtas. Balandžio – birželio mėnesiais dėl miesto kovojo Norvegijos kariuomenė ir Sąjungininkų ekspedicinis korpusas, kurį sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Lenkija. 1940 m. gegužės 27-28 d. sąjungininkai miestą užėmė, jau birželio 3-8 d. ekspedicinis korpusas buvo evakuotas, o Norvegijos kariuomenė kapituliavo.[1]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Narviko bažnyčia, statyta 1925 m., architektas J. O. Nordhagenas.
  • Bjerviko bažnyčia, 1955 m., architektai A. Arnebergas, P. Somslis.
  • Administracinis pastatas „Kolflaath-garden“, 1951 m., architektai K. Langė, E. Nustadas.
  • Rotušė, 1961 m., architektas B. B. Elefsenas.
  • Narviko universitetinės kolegijos rūmai: senieji (XX a. septintas dešimtmetis) ir naujieji, 1997 m.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uostą geležinkelis jungia su Lulėju (Švedija), praeina plentas OslasTromsė. Keltų linija į Svolvaerą (Lofoteno salos). Yra Narviko oro uostas.

Veikia geležinkelio riedmenų, laivų remonto, metalo apdirbimo, maisto (žuvų) pramonės įmonės. Yra universitetinė kolegija, Karo memorialinis muziejus. Miestas, ypač žiemą, traukia turistus – yra keltuvai į aplinkinius kalnus, tarp jų į 656 m. Fegernesfjeleto kalną, kai kurios slidinėjimo trasos apšviečiamos.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 73-74 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]