Poliškumas (tarptautiniai santykiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Poliškumas – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.

Vienpoliškumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienpoliškumas yra toks galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje modelis, kuomet viena valstybė turi didžiąją dalį kultūrinės, ekonominės ir karinės įtakos.

Nuno P. Monteiro teigimu, vienpolėms sistemoms yra būdingos šios savybės:[1]

  • Tai yra ne imperija, bet tarpvalstybinė sistema.
  • Vienpolė sistema yra anarchiška. Anarchija kyla iš dominuojančios valstybės turimos galios persvaros. Didžioji galia negali „daryti teigiamos įtakos visam pasauliui.“[2] Dėl to santykinai silpnesnės valstybės gali siekti savų interesų.
  • Vienpolėse sistemose yra tik viena didžioji galia ir nėra konkurencijos. Jeigu atsiranda varžovas didžiajai galiai, sistema nustoja būti vienpole.

Tarptautinių santykių tyrėjai sutaria, kad po Šaltojo karo tarptautinė sistema yra vienpolė: JAV išlaidos gynybai „sudaro beveik pusę visų pasaulio valstybių karinių išlaidų; karinis jūrų laivynas yra stipresnis už visų kitų šalių laivynus kartu sudėjus; puikus pirmo branduolinio smūgio šansas prieš buvusį priešą Rusiją; gynybos tyrimų ir plėtros biudžetas siekia 80 % ateities varžovės Kinijos gynybos biudžeto; neprilygstami globalios galios projekcijos pajėgumai.“[1]

Viljamas Volfortas teigia, kad vienpolėms sistemoms būdinga taika. Jo manymu, vienpolės sistemos „sudaro sąlygas aplinkai, kurioje didžiosios valstybės nekariauja tarpusavyje, o konkurencija dėl prestižo ar saugumo yra santykinai nedidelė.“[3] Tai nutinka dėl dviejų priežasčių: „pirmaujančios valstybės galios pranašumas eliminuoja hegemoninio varžymosi problemą iš tarptautinės politikos ir sumažina galios balanso politikos poveikį valstybių tarpusavio santykiams.“[3] Kitaip tariant, vienpolėse sistemose esama nedaug paskatų konkurencijai dėl prestižo ar saugumo tarp didžiųjų valstybių.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujausias pavyzdys – JAV dominavimas vienpolėje tarptautinėje sistemoje po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Kiti pavyzdžiai:

Dvipoliškumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvipoliškumas yra toks galios pasiskirstymas, kuomet didžiąją dalį ekonominės, karinės ir kultūrinės įtakos tarptautinėje sistemoje ar konkrečiame regione turi dvi valstybės. Įtakos sferos dvipolėse sistemose gali plėstis.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiapoliškumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinės sistemos yra daugiapolės, kuomet daugiau nei dvi valstybės turi po daugmaž vienodą kiekį karinės, ekonominės ir kultūrinės įtakos. Daugiapolių sistemų stabilumas yra vertinamas skirtingai. Klasikinio realizmo atstovai teigia, kad daugiapolės sistemos yra stabilesnės už dvipoles, kadangi didžiosios galios gali formuoti aljansus. Taip yra sumažinama karų, nekeliančių grėsmės kitų galių interesams, tikimybė. Klasikinio realizmo atstovai teigia, kad dvipolėse sistemose tai yra neįmanoma. Neorealizmo atstovų pozicija yra priešinga. Jų manymu, daugiapolėje sistemoje valstybės gali nerimauti dėl daugelio valstybių elgesio, o klaidingai įvertinusios joms nerimą keliančių valstybių ketinimus, šalys be reikalo rizikuoja savo saugumu. Tuo tarpu dvipolėse sistemose yra koncentruojamasi ties kita didžiąja galia. Blogiausiu atveju tokioje situacijoje valstybė gali klaidingai įvertinti jai kylančią grėsmę ir per daug išleisti savo veiksmams. Daugiapolėse sistemose įprastai būna daug aljansų, kurie nuolat kinta. Tokios tendencijos tęsiasi tol, kol nusistovi galios balansas ir nė viena pusė nenori pulti kitos arba viena pusė užpuola kitą bijodama naujo aljanso susiformavimo ar tikėdama savo pergale.

Nepoliškumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepoliškumo idėją suformulavo Ričardas Haassas. Jo teigimu, „tarptautinė sistema, kurioje yra keletas galios centrų, bet nė vienas centras nėra dominuojantis, yra nepoliška. Galios centrais tokioje sistemoje gali būti valstybės, nevyriausybinės organizacijos, korporacijos ar teroristinės grupuotės.“[4]

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Nuno P. Monteiro. „Polarity and Power: U.S. Hegemony and China’s Challenge“. International Security (Winter 2011/2012), 36(3), Psl. 9–40. Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "Monteiro Polarity" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  2. Kenneth Waltz. „The Stability of a Bipolar World“. Daedalus (Summer 1964), 93(3), Psl. 881–909.
  3. 3,0 3,1 William Wohlforth. „The Stability of a Unipolar World“. International Security (Summer 1999), 24(1), Psl. 5–41. Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "Wohlforth Unipolarity" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  4. Richard Haass. „The Age of Nonpolarity“. Council on Foreign Relations, (2008 m.).