Pleofonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pleofonija (iš gr. πλεο 'daug' + φωνή 'garsas'; rus. полногласие [polno 'glasijie]) arba pilnagarsystė – viena iš fonetikos ypatybių, skirianti šiuolaikines rytų slavų kalbas[1] nuo vakarų ir pietų slavų kalbų. Terminas pilnagarsystė (rus. полногласие) buvo pasiūlytas M. Maksimovo.[2] Manoma, kad šis fonetikos reiškinys atsirado dėl baltų kalbų substrato arba įtakos.[3]

Rytų slavų kalbų areale pleofonija ėmė reikštis apie VII amžių kaip judriųjų balsių metatezės rezultatas: *TorT > ToroT, *TolT > ToloT, *TerT > TereT, *TelT > ToloT, TeleT, TeloT, kai T – bet koks priebalsis; žvaigždute žymimi rekonstruoti junginiai.

Antrasis pleofonijos etapas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fonetiniai pokyčiai rytų slavų dialektuose, atitinkantys pleofoniją, tik su redukuotais balsiais ъ ir ь: *TъrT > TъrъT, *TьrT > TьrьT. Buvo būdinga šiaurės krivičių ir senajam Naugardo dialektui. Vėliau šiuose junginiuose antrasis redukuotas balsis arba iškrito, arba pagal bendrąją redukuotųjų balsių išnykimo taisyklę virto neredukuotu sveikuoju balsiu.

Kai kurie žodžiai, patyrę antrąją pleofoniją, pateko į bendrinę rusų kalbą, pavyzdžiui: вер/ё/вка (senovės Naugardo tarme вьрвъка), бестол/о/чь šalia giminingo толк (sen. Naugardo tarme тълкъ), сумер/е/чный šalia сумерки (sen. Naugardo tarme сумьркъ). Kada prasidėjo antrasis pleofonijos etapas, kalbininkai nesutaria. Kai kurie mano, kad antrasis pleofonijos etapas prasidėjo redukuotųjų balsių išnykimo laikais (XII a. antrojoje pusėje – XIII a. pr.), kiti teigia šį reiškinį prasidėjus anksčiau.

Antrąjį pleofonijos etapą patyrė šiaurinės rusų tarmės, be to, šis fonologinis virsmas jose nenuoseklus:[1] верх (ве́рех, верёх), серп (се́реп, серёп), корм (ко́ром, коро́м), столб (сто́лоб, столо́б), горб (го́роб, горо́б) ir žodžiai su šaknimi долг-, долж- (до́лог (долг), до́ложен, доло́жен, доложён, до́ложность ir t. t.). Be šių dažnesnių žodžių su pleofonija, tarmėtyrininkai yra aptikę ir tokių formų: во́лок, го́рос’ (горсть), дёрен, жере́дочка, холомо́к, че́ревь, четве́рег, чёлон, шерёстка, тёрен, то́рог ir kitų.

Šis reiškinys paplitęs tam tikrame areale. Tarmių žemėlapiuose tai pastebima rusų šiaurės vakarų tarmėse (daugmaž sutampa su senovės Naugardo dialekto teritorija), kurioje bendrinės kalbos žodžiai верх, столб, корм, серп,горб ir kiti patyrė pleofoniją.[4] Ankstyvuoju rusų pietryčių tarmių formavimosi laikotarpiu, įvairių priebalsių junginiuose sutinkamas beatsirandąs balsis: свёк[ъ]ла, по́м[ъ]ню ir pan., o žodžiuose ко́р[ъ]м ir го́р[ъ]б redukuoti balsiai gali būti ne antrojo pleofonijos etapo padarinys, kaip kad šiaurės vakarų tarmėse.[5]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Иванов В. В.Полногласие
  2. Shevelov G.Y.A Prehistory of Slavic. Carl Winter, Universitätsvelag, Heidelberg. 1964. 392
  3. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 128-150. ISBN 5-420-01444-0.
  4. Захарова К. Ф., Орлова В. Г.] Диалектное членение русского языка. М. Едиториал УРСС. 2004. 89—90. ISBN 5-354-00917-0
  5. Диалектологический атлас русского языка. Центр Европейской части СССР. Выпуск I: Фонетика.Под ред.Р. И. Аванесова и С. В. Бромле. М.Наука, 1986. 194.