Perlojos valsčius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°13′š. pl. 24°25′r. ilg. / 54.21°š. pl. 24.42°r. ilg. / 54.21; 24.42

Perlojos
1387 – 1950
Lietuvos sienų kaita su apskritimis.svg
Administracinis centras Perloja
1387 m. Trakų kunigaikštystė
XVI a. Trakų apskritis
1919 m. Alytaus apskritis
1947–1950 m. Varėnos apskritis

Perlojos valsčius – buvęs administracinis-teritorinis vienetas pietų Lietuvoje. Centras – Perloja.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valsčius minimas jau 1387 m. Ldk Jogailos išduotame Trakų kunigaikštystės dovanojimo akte. 1710 m. maro epidemijos metu išmirė visi valsčiaus gyventojai.

XX a. atkurtas iškart po I pasaulinio karo,[1] bet jau 1923 m. Perloja priklausė Varėnos valsčiui (Perlojos valsčius tikriausiai panaikintas po to, kai įkurta Perlojos respublika).

Po II pasaulinio karo trumpam vėl Perlojos valsčius atkurtas 1947 m. lapkričio 6 d. iš dalies Varėnos valsčiaus ir dalies Merkinės valsčiaus. Perlojos valsčius galutinai panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija priskirta Varėnos rajonui (7 apylinkės).

Valsčiaus istorija
Metai Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkių sk. Suskirstymas Gyvenvietės
1506 m. 106
1949-01-01
(išsamiau)
288 7 apylinkės [2]

Suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkės 1949 m.:[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. LR apskričių sienų ir jų centrų įstatymas (pasirašė prezidentas, ministras pirmininkas ir ministrų kabineto reikalų vedėjas). Kaunas. // „Vyriausybės žinios“, 1919-07-26, nr. 9, psl. 7.
  2. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 178
  3. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 180