Paudruvės dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°18′58″š. pl. 23°41′28″r. ilg. / 56.316°š. pl. 23.691°r. ilg. / 56.316; 23.691

Paudruvės dvaras
Paudruvės dvaro ponų namas 2004 m.
Paudruvės dvaro ponų namas 2004 m.
Vieta Paudruvė, Joniškio rajonas
Įkurtas 1576 m.
Bajorų giminės Eigirdai
Parkas sunykęs
Pastatų būklė patenkinama, svirnas 2010 m. sudegė
Savininkas Joniškio r. sav., privatūs asmenys

Paudruvės dvaras yra Šiaurės Lietuvoje, Joniškio r., Satkūnų sen., Girdžiūnų kaime, prie kelio  1616  JoniškisSkilvioniaiDrąsutaičiai  [1]. Įrašytas į Kultūros vertybių registrą, unikalus kodas 12229.[2] Dvaras įsikūręs prie Audruvės upelio, sodyboje be medinių rūmų yra ūkiniai pastatai (svirnai, tvartai, kalvė), kumetynas, parkas, sodas, greta yra kaimo kapinės, V–VIII a. žiemgalių kapinynas (Kultūros vertybių registre, unikalus kodas 2024).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytiniuose šaltiniuose Paudruvė (Poawdruwie, Poawdruwia, Powdruwia, Powdruwie) Šiaulių valsčiuje minima nuo XVI a. 1576 m. Simonas Giedgirdas (Eigirdas) Baltramiejaus (iš senos Žemaitijos bajorų giminės) testamentu savo žmonai paliko 2 dvarus – Kampus (Vilkijos valsčiuje) ir Paudruvę (Šiaulių valsčiuje). Jo sūnus Jonas 1593 m. dvarą pardavė netikram broliui Matui Eigirdui Mykolo. 1667 m. Paudruvės bajorkaimyje minima keletas savininkų – Lukas Daugėla (1 dūmas), Baltramiejus Daugėla (1 dūmas), Vaitiekus Daujotas (3 dūmai), Martynas Eigirdas (2 dūmai), 1690 m. – Albrechtas Daujotas (2 dūmai), Mykolas Daujotas (1 dūmas), Stanislovas Eigirdas (2 dūmai) ir Gertrūda Eigirdienė (2 dūmai).

1775 m. nurodyti 2 Paudruvės dvarai: vienas jų su Andriūnų, Nemeikšių, Padirvėnų palivarkais priklausė Teklei Komorauskienei (30 dūmų), kitas su 3 dūmais – Martynui Daujotui. Iki 1854 m. Paudruvės Antano Burnevičiaus (dvaro šeimininkai palaidoti Paudruvės kaimo kapinėse) dvarui priklausė Paudruvės ir Medikuičių kaimai. Apie 1841 m. dvare gyveno Vincento Landsbergio šeima.

Pasak vienų šaltinių, Paudruvės dvarą prieš 1854 m. nusipirko Johana Kupfer-Erndorf iš Kuršo, o kitų – 1879 m. Paudruvės-Gervelių dvarą įsigijo Henrikas Erndorf-Kupferis Jurgio (Ertzdorff-Kupffer kilmingųjų šeima susidarė kai Jelgavos teisėjui ir pirkliui baronų titulą 1795 m. suteikė Austrijos imperatorius Pranciškus II). Dvaras 1881 m. apėmė 265 dešimtines dirbamos žemės, 15 blogos ir 122 miško. Savininkui gyvenant Zalytės dvare Kurše einamuosius reikalus tvarkė nuomininkas. 1910 m. dvaras pasidalintas tarp 6 paveldėtojų.

Po 1918 m. žemės reformos dvarą nusipirko broliai Lauciniai, pagal tautybę latviai. Jie dvarą valdė iki 1945 m.[3]

Nuo 1945 m. dvaro sodybos pastato vidus buvo pertvarkytas, jame apsigyveno kolūkio darbininkai.

Sodybos struktūra ir architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinis dvaro sodybos gyvenamasis pastatas – vienaaukšis, 2 galų, stogas pusvalminis, su akmenų mūro pusrūsiais (skliautai kryžminiai, tinkuoti). Kumetynas – akmenų mūro, palėpė – plytų, fachverkinės konstrukcijos, stogas – dvišlaitis.

Ponų namas 40725

Pirmas ūkinis pastatas 40726

Pirmas namas 40727

Antras namas 40728

Renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 m. rugpjūčio 16–19 d. Paudruvės dvaro sodyboje, prie Audruvės upelio, vyko Joniškio „Audruvės“ literatų klubo organizuota kompleksinė kūrybinė mitologinė stovykla „Raganinės“ (pagal greta esančias Audruvės upės sietuvoje Mitkūnų ir Paudruvės kaimų aplinkoje fiksuotas mitologines vietas – Raganines). Stovykloje dalyvavo įvairių meno sričių profesionalai (tarp jų ir rašytoja Jolita Skablauskaitė), mėgėjai ir studentai (kai kurie jų – būsimi savo sričių profesionalai).[4][5][6][7]

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Loreta RIPSKYTĖ, Nykstančio dvaro slėpiniai, Šiaulių kraštas, 2013 m. vasario 25 d.
  2. http://heritage.lt/dvarai/foto.php?id=508
  3. Misius K., Vietovės. Joniškio kraštas. Kaunas: Žiemgalos leidykla, p., 2011, p. 97.
  4. Loreta RIPSKYTĖ, Paaudruvės dvarvietėje atgimė laumės, Šiaulių kraštas, 2007 m. rugpjūčio 25 d.
  5. Nelija Stirblienė / Nemarus raganų kodas // Žemygala. – 2007, Nr. 2(4) – 2008, Nr. 1(5), p. 24.
  6. Ilona Osipova / Po „Audruvės“ vėliava – duoklė mitologijai ir įvairialypei kūrybai// Joniškis. – 2007, rugs. 21, p. 3-4.
  7. Bernd Gliwa / Raganynės, raganos ir tautosakos atnaujinimas// Žemygala. – 2007, Nr. 2(4) – 2008, Nr1(5), p. 3-9.