Pandus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pandus ir Kuntė

Pandus (skr. पाण्डुः = Pāṇḍuḥ) – vienas iš „Mahabharatos“ veikėjų, Pandavų protėvis.

Gimė iš Vjasos ir Ambalikos. Kadangi Vičitravyrja mirė nesulaukęs palikuonių, jo motina Satjavatė pakvietė savo nesantuokinį sūnų Vjasą pratęsti giminę. Tačiau Vjasa buvo baugios išvaizdos, ir Ambalika jį išvydusi išbalo. Todėl Pandus gimė išblyškęs (sergantis anemija).

Jis buvo geras karys, tapo Hastinapuros valdovu ir užkariavo Kašį, Angą, Vangą, Kalingą, Magadhą. Jis vedė dvi žmonas – Madrę ir Kuntę (Prithą). Kartą medžiodamas miške jis palaikęs žvėrimi nušovė rišį Kindamą, ir šis mirdamas prakeikė Pandų, kad šis mirs, jei tik lytiškai su kuom nors santykiaus.

Bevaikis Pandus atidarė karalystę aklam broliui Dhritaraštrai. Tuo tarpu Kuntė iš Durvasos gavo stebuklingus kaulus, kuriais galėjo išsikviesti dievus. Taip jai gimė Judhištira (nuo Dharmos), Bhyma (nuo Vajaus) ir Ardžuna (nuo Indros). Kuntė pasidalino kaulais su Madre ir jai nuo brolių Ašvinų gimė Nakula ir Sahadeva.

15 metų išgyvenęs celibate, Pandus nesusilaikė ir pamylėjo Madrę, ir, kaip kad buvo prakeiktas, mirė. Madrė atliko sati ritualą ir susidegino vyro lauže, o Kuntė su vaikais gyveno su Kauravais.