Paideia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Paideia (gr. παιδεία, paideía kilęs iš žodžio païs, reiškiančio vaikas) – antikinė sąvoka, kuri aptinkama Hipokrato, Isokrato, Platono, Aristotelio veikaluose. Filosofinėse graikų mokyklose susiformavusi klasikinė paideia buvo apibūdinama kaip asmenybės ugdymas, apimantis graikų kultūros perdavimą. Pabrėžė intelektualinį, moralinį bei fizinį lavinimą. Antikos paideia buvo glaudžiai siejama su retorika ir kitais pirmaisiais laisvaisiais menais. Klasikinė paideia samprata keitėsi jau pačiame antikinio pasaulio filosofiniame kontekste, vėliau apėmė literatūros, filosofijos, istorijos studijas. Spartoje agoge karinio ugdymo praktikoje gimnastika užėmė gerokai svarbesnę reikšmę nei Atėnuose. Vėliau krikščionių mąstytojai, perėmė iš antikos filosofijos dvasinį šviečiamąjį jos pobūdį.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Problemos. 67. 2005. Antikos Paideia: požiūris į asmenybės ugdymą. Juozas Žilionis. Vilniaus pedagoginis universitetas. „ResearchGate[1]