Ona Miciūtė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ona Miciūtė
Gimė: 1909 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Mirė: 1973 m. vasario 2 d. (63 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): J. Šutovičius
Veikla: poetė, vertėja

Ona Miciūtė (1909 m. gruodžio 14 d. Vilnius1973 m. vasario 2 d. ten pat) – Lietuvos poetė, vertėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė darbininkų šeimoje, kur nuolat stigo duonos ir vaikystė prabėgo skurdžioje vaikų prieglaudoje. Šeimoje, be Onos, augo dar dvi seserys ir brolis, tad vargas ir skurdas buvo kasdienybė. Tačiau ji nuo pirmųjų sąmoningo gyvenimo dienų aistringai siekė tikslo, mokslo sau ir visam Vilnijos jaunimui – šviesos ir padorumo. Buvo mažesnė už mažesnį, bet neleido savęs pažeminti ir pati nesižemino. Gyvendama prieglaudoje baigė pradinius mokslus. Vėliau – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kur gyveno mokinių bendrabutyje. Baigusi gimnaziją ir gavusi Vilniaus lietuvių komiteto stipendiją, 1932 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų skyrių, pasirinkdama polonistiką (į programą įėjo ir bibliotekininkystės disciplinos) ir antrąją sritį – lituanistiką.[1] 1937 m. Vilniaus universitete baigė lenkų kalbą ir literatūrą.

Bendradarbiavo literatūros leidiniuose „Varsnos“, „Varpos“. Dalyvavo Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje. 19391941 m. dirbo Vilniaus radiofone vertėja į lenkų ir lietuvių kalbas, hitlerinės okupacijos metais iki 1942 m. balandžio – bibliotekininke. 19441950 m. dirbo Lietuvių literatūros instituto vyresniąja bibliografe ir Lietuvių grožinės literatūros rankraštyno vedėja. Tuo metu parašė mokslinį darbą „Simono Daukanto rankraštinis palikimas“ (MA Lietuvių literatūros instituto leidinys „Darbai“. I tomas). NKVD suėmus vyrą pašalinta iš Lietuvos rašytojų sąjungos ir atleista iš darbo.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuosius dainiškosios intonacijos eilėraščius išspausdino 1929 m. Eilėraščių rinkiniuose „Žiburiai pelkėse“ ir „Slėnių paukščiai“ poetizuojama gamta, būdingi emocingi pakartojimai, impresionistinė stilistika, Vilniaus krašto socialiniai kontrastai, stoiško žmogaus pasaulėvaizdis savitai derinamas su moterišku naiviu tyrumu. Jos pasaulėjauta ir poetika neoromantinė, jos kūryba artima S. Nėries poezijai. Parašė eilėraščių vaikams, pjesę „Laimės dėžutė“ (1957 m.), autobiografinę apysaką apie vaikystę. Į lietuvių kalbą išvertė lenkų rašytojų J. Andžejevskio, M. Dombrovskos, J. Parandovskio ir kitų kūrinių.[2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žiburiai pelkėse, 1938 m.
  • Išdaigėlė, vaikams, 1959 m.
  • Pavasarėlio puokštė, vaikams, 1969 m.
  • Slėnių paukščiai, 1971 m.
  • Pirmoji šakelė, autobiografinė apysaka, 1972 m.
  • Rudens gėlės, rinktinė, 1979 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Marija Macijauskienė. Nepabūgusi sunkumų. XXI amžius, 2004 m.
  2. Ona Miciūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 32 psl.