Ona Lukauskaitė-Poškienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Ona Halina Lukauskaitė-Poškienė (Hanė, 1906 m. sausio 29 d. Šiauliuose1983 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose) – poetė, vertėja, Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja.

Advokato Stasio Lukauskio ir dantų gydytojos Elenos Ziabickaitės – Lukauskienės duktė, Sofijos Jasaitienės sesuo.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šeimai Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukus į Rusiją, 19151918 m. mokėsi Tartu ir Maskvos gimnazijose, 1922 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Vienos ir Kauno universitetuose studijavo Gamtos mokslus.

Dirbo mokytoja Joniškio gimnazijoje. Ištekėjusi už karininko V. Poškaus, augino sūnus Erdvilą ir Vytenį. Po skyrybų 19321935 m. dirbo Aukštadvario vidurinėje mokykloje. 19351940 m. – valstybinių knygynų (bibliotekų) vedėja Radviliškyje ir Šiauliuose.

Periodinėje spaudoje poetė debiutavo 1932 m. Išleidusi eilėraščių rinkinius „Brangiausias pėdas” (1933 m.) ir „Eilėraščių kraitis” 1939 m. priimta į Lietuvos rašytojų draugiją. Ji taip pat priklausė 1941 m. Šiauliuose įsikūrusiam Slėpimo nuo vokiečių komitetui, Šiaulių apygardos meno ir mokslo centrui.

Kartu su juriskonsultu kapitonu Jonu Noreika-generolu Vėtra ir Stasiu Gorodeckiu-S. Radžiūnu 1945 metais Vilniuje įsteigė Lietuvos tautinę tarybą, siekusią būti pasipriešinimo sovietiniai okupacijai centru. LTT vardu 1946 m. parašė laišką popiežiui apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Už dalyvavimą LTT veikloje Ypatingojo karinio tribunolo nuteista 10 metų, 19481955 m. kalėjo Vorkutoje. Tremtyje parašė „Lagerių pasakas” ir atsiminimus, kurių ištraukos publikuotos tik prasidėjus Atgimimui.

Grįžus iš lagerių nenustojo rezistencinės dvasios ir aktyviai tęsė patriotinę veiklą. 1967 m. organizavo moksleivių literatūrinių, o kartu ir politinių studijų grupę Šiauliuose. 1976 m. lapkričio 26 d. su Viktoru Petkumi, kun. Karoliu Garucku, Tomu Venclova ir dr. Eitanu Finkelšteinu įsteigė „Helsinkio susitarimams remti lietuvių grupę“, siekusią tirti, kaip Sovietų Sąjunga laikosi ESBK Baigiamojo akto principų okupuotoje Lietuvoje.

Lietuvos Helsinkio grupė palaikė glaudžius ryšius su rusų disidentais ir analogiškomis asociacijomis Sovietų Sąjungoje. Vėliau prie Helsinkio grupės prisijungė kunigas Bronius Laurinavičius, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius, Balys Gajauskas.

Sovietinio saugumo KGB buvo aktyviai persekiojama. Mirė 1983 metais, deja, nesulaukusi atgimimo laikų.

1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]