Algirdas Statkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Algirdas Statkevičius
Gimė: 1923 m. balandžio 1 d. (94 metai)
Pusdešriuose, Šakių apskr.
Mirė: 2016 m. rugpjūčio 26 d. (93 metai)
Vilniuje
Veikla: medikas, filosofas, laisvės kovotojas, disidentas, politinis kalinys
Partija:

Algirdas Statkevičius (1923 m. balandžio 1 d. Pusdešriuose, Šakių apskr. – 2016 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje) – medikas, filosofas, laisvės kovotojas, disidentas, politinis kalinys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eksternu baigė Šakių Žiburio gimnazijos 4 klases, mokėsi Kauno „Saulės“, vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą medicinos studijoms.

Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo antinacinio-antibolševikinio judėjimo gretose, buvo pasikėsintojų į Hitlerį, kurį 1944 m. įvykdė plk. Klausas fon Štaufenbergas, patikėtiniu Lietuvoje. Jam vadovavo kpt. Viktoras Vilkutaitis. Sąmokslui nepavykus, kovą tęsė dalyvaudamas Vietinės rinktinės organizavime. Patartas V. Vilkutaičio, ruošėsi kovoms už Lietuvos laisvę Karaliaučiuje, kur įgijo radisto specialybę. 1944 m. spalio 23 d. nusileidęs su parašiutu Kazlų Rūdos miškuose paslėpė siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų. Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio rajonuose, kol atsikėlė į Vainutą ir tęsė studijas Vilniuje.

1951 m. birželio 22 d. už antisovietinę veiklą areštuotas ir nuteistas 25 metams, su 5 trėmimo metais „kaip Vokietijos šnipas“. Kalintas Kemerovo srities Olžoro politinių kalinių lageryje, po to Altajuje, tačiau 1956 m. nuosprendis buvo peržiūrėtas ir jis paleistas į laisvę. Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, nuo 1958 m. dirbo Rumšiškių ambulatorijos vedėju, vėliau Vyriausioje valstybinio draudimo valdyboje vyr. gydytoju. Laisvą laiką skyrė pogrindžio spaudai, rašydamas jai, gilinosi į filosofiją.

Būdamas tremtyje prie Lenos, ant skiaučių ir tošių parašė eilių knygą „Balsas iš laisvės kapo“, kuri, slaptai pasiekusi Čikagą, 1984 m. ten išspausdinta. KGB nustačius straipsnių pogrindinėje spaudoje autorystę ir suradus jo knygos „Bendražmoniškumo manifestas“ rankraštį, prieštaravusį marksistinėms dogmoms, 1970 m. gegužės mėn. buvo suimtas ir nuteistas 12 m. kalėjimo. Kadangi SSKP slėpė politinių kalinių egzistavimą, A. Statkevičius patalpintas Lukiškių kalėjimo gydykloje, vėliau – su viešai skelbta „sunkia šizofrenijos forma“ Vasaros gatvės psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios paleistas 1972 m.

Įsidarbinęs greitosios pagalbos stotyje vėl atnaujino ryšius su disidentais, platino Katalikų bažnyčios kroniką, 1976 m. įsijungė į Lietuvos laisvės lygą bei Lietuvos Helsinkio grupę. Nesitaikstė su esama santvarka, leido savo žurnalą „Šalin vergiją“, intensyviai kovojo prieš augantį lietuvių girtavimą. Buvo tarp pagarsėjusio 45 pabaltijiečių, pasirašiusių po kreipimusi į Jungtines Tautas ir Vakarų vyriausybes. Parengė 50 puslapių „Moralinį ultimatumą SSRS vyriausybei“, kuris buvo išsiųstas į Kremlių ir Vakarų vyriausybėms.

KGB pripažintas pavojingu sovietinei sistemai ir tvarkai, 1980 m. vasario 14 d. buvo areštuotas ir priverstinai uždarytas į psichoneurologinę ligoninę Černiachovske, po trijų kankinimo metų perkeltas į „gydyklą“ Taškente, apkaltinus rankraščio „Žmogaus gebėjimas. Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai“ autoryste (išleista Čikagoje 1990 m.). Spaudžiant tarptautinei bendruomenei 1988 m. paleistas, tačiau ištremtas į JAV, kur skaitė paskaitas, parašė ir išleido knygą „Psichiatrijos inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“. JAV psichiatrų komisija jį pripažino absoliučiai sveiku.

19881990 m. organizavo parašų rinkimo akciją už Lietuvos laisvę ir per keturis mėnesius surinko didžiausią Gineso rekordų knygoje registruotą parašų kiekį po peticija (5 milijonai 177 tūkst.).[1]

1989 m. grįžo į Lietuvą, LSSR Aukščiausiasis teismas jį reabilitavo. Atkovojus nepriklausomybę, 1999 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 2005 m. išleido knygą „XXI-ojo amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra“, kurioje rašė apie valstybės pareigūnų moralės trūkumą.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1. Gamtos dėsniai ir mes. V.,1991, psl. 328;
  • 2. Moral ultimatum to the Government of the USSR, Melburnas, 1989, psl. 30;
  • 3. Žmogaus gelbėjimas, Chicago, 1990, psl. 442;
  • 4. Doros ir kultūros keliu. V., 1990 m., psl. 104;
  • 5. Balsas iš laisvės kapo. Poezija. V., 1991, psl.240;
  • 6. Paslaptingiausia žmonijos mįslė. K., 1992, psl.64;
  • 7. The most enigmatic mystery of mankind, Chicago, 1989, psl.64;
  • 8. Bendražmogiškumo manifestas. V., 1992, psl., 160;
  • 9. Lietuvai ir žmonijai. V., 1992, psl., 160;
  • 10. Žemė – piktųjų dvasių planeta. V., 1995, psl., 84;
  • 11. Ambicijų karas išeivijoje ir Lietuvos laisvė. V., 1995, psl., 112;
  • 12 Kelias į laisvę. V., 1995, psl., 182;
  • 13 Žemiškasis pragaras ir jo veikėjai. V., 1996, psl., 204;
  • 14 Te tau skauda širdis. V., 1997, psl., 320;
  • 15 Psichiatrinės inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje. V., 1999, psl., 382;
  • 16 Blogio triumfas, mes ir ateities vizija. V., 1999, psl., 431;
  • 17 Moralinio išsigimimo sistemos Lietuvoje. V., 2000, psl., 205;
  • 18 Anuo metu (19621964 m.) dienoraštis. V., 2000, psl., 464;
  • 19 XXI-jo amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra. V., 2004, psl., 130;
  • 20. Filosofijos širdis – Amžinasis moralės įstatymas. V., 2006, psl., 136;
  • 21. Žmogus psichologinės evoliucijos šviesoje. V.,2006, psl., 104;
  • 22. Amoralumo džiunglės. Anapus ir šiapus Atlanto. V., 2007, psl., 251.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algimantas Liekis. Vainutas. Vainuto gydytojas – kovotojas ir filosofas. Lietuvos mokslas