Olykos Šv. Trejybės bažnyčia
Olykos Šv. Trejybės bažnyčia (ukr. Колегіа́льний косте́л Свя́тої Трі́йці) – XVII a. I pusės baroko stiliaus bažnyčia-bazilika, pastatyta šalia Radvilų dvaro, esanti Ukrainoje, Voluinės srityje, Kivercų rajone, Olykos gyvenvietėje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1588 metais pirmąją medinę bažnyčią šioje vietoje pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka, Olykos valdytojas Stanislovas Radvila II, kurį Petras Skarga įkalbėjo atsiriboti nuo kalvinizmo ir pereiti prie katalikybės.
Nauja mūrinė bažnyčia 1635–1640 metais pastatyta Alberto Stanislovo Radvilos lėšomis pagal Romos Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios modelį. Tuo metu naujai pastatyta Olykos bažnyčia buvo laikoma gražiausia visoje Voluinėje.
Bažnyčios projektą sukūrė italų architektai Benedetas Molis ir Džovanis Malivernas. Prie bažnyčios statybos prisidėjo ir skulptoriai Melchioras Erlenbergas bei Mykolas Germanusas. Bažnyčia buvo atidaryta ir pašventinta 1640 metais vyskupo Andriaus Gembickio.
1638 m. Albertas Stanislovas Radvila šalia dar statomos bažnyčios atidarė Zamostės akademijos kolegiją ir seminariją. Dėl to bažnyčia gavo kolegijinės statusą. Kolegijos kapitula prie šios bažnyčios veikė iki 1945 metų. 1945 m. sovietinė valdžia uždarė ir bažnyčią, ir kolegiją, todėl palaipsniui ji ėmė griūti.
1990 metų pradžioje Olykos Šv. Trejybės bažnyčia vėl perduota Romos katalikų bažnyčiai. Šiuo metu ši bažnyčia priklauso Lucko dekanatui.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios tipas – bazilika, ji baroko stiliaus. Bažnyčia su taip vadinamais narthexo tipo architektūriniais elementais, taip pat apside. Pagrindinis pastato fasadas yra su piliastrais, virš kurių matomas masyvus užrašas lotynų kalba: „Deus De Tuis Donis Tibi Offerimus“.
Tarp piliastrų yra šventųjų Vaitiekaus, Stanislovo, apaštalo Petro, apaštalo Pauliaus skulptūros, kurių autorius skulptorius Melchioras Erlenbergas. Fasadinė pastato dalis pereina į viršutinę dalį - frontoną, kuris užsibaigia timpanu ir dvejais bokštais, prigludusiais prie jo.
Frontone yra bareljefas, pavadinimu lotynų kalba „Coronatio Mariae Virginia“. Taip pat pusiau apvaliame frontone yra ir bareljefas, pavadinimu lotynų kalba „Deus Pater“.
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios vidus buvo išgražintas daugybe skulptūrų ir medžio drožiniais. Tarp piliastrų kabojo paveikslai. Virš piliastrų buvo dvylikos apaštalų skulptūros, iš kurių kai kurios yra subyrėjusios.
Bažnyčioje neišsaugoti altoriai, kurie buvo ankstyvojo baroko stiliaus iš marmuro bei alebastro.
Bažnyčios rūsiai ir paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios rūsiuose yra daug Radvilų šeimos kapaviečių su epitafijomis, pagrinde iš šviesaus marmuro ir alebastro. Ne visos kapavietės iki šių dienų išlikusios. Šios bažnyčios rūsyje palaidotas ir jos fundatorius Albertas Stanislovas Radvila, jo motina Marija.
Bažnyčios dispozicijai priklauso nemažai paveikslų, iš kurių šeši šiuo metu saugomi Lvovo menų galerijoje.
Už Šv. Trejybės bažnyčios stovi 15,8 m aukščio akmeninė varpinė, kurią sudaro penki pylonai, sujungti arkomis.
Olykos Šv. Trejybės bažnyčia įtraukta į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.[1]
Olykos šv. Trejybės bažnyčią kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.
2019 m. atliekama kapitalinė bažnyčios restauracija.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios restauracija, 2019 m. vasara -
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios restauracija, 2019 m. vasara -
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios restauracija, 2019 m. vasara -
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios varpinė -
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios šonas -
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios nugarinė dalis su varpine -
Olykos Šv. Trejybės bažnyčios nugarinė dalis
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [1] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
- Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
- Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
- Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
- Grzegorz Rąkowski. Przewodnik po Ukrainie Zachodniej. Wołyń. стор. 259—260 (польск.)
- Русина О. Радзивілли та Україна: культурні конотації // Український історичний журнал. - К., 2015, № 2 (521) (бер.-квіт.). , С. 113-130. ISSN 0130-5247.
- Maria Brykowska: Urbanistyka i architektura Ołyki w XVI-XVII w., Studium Orbis Charisteria Theresiae Zarębska, Anno Jubilaei Oblata, Warszawa 2003.
- Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [2]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Olykos šv. Trejybės bažnyčios restauracija (pl.). [3]