Obelija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°16′57″š. pl. 23°50′29″r. ilg. / 54.2826°š. pl. 23.8415°r. ilg. / 54.2826; 23.8415

Obelija
Obelijos šiaurinė dalis ties Obelninkėliais
Obelijos šiaurinė dalis ties Obelninkėliais
Vieta Alytaus raj., Lietuva
Plotas 5,734 km²
Kranto linijos ilgis 11,1 km
Kilmė ledyninis
Vidutinis gylis 4,53 m
Didžiausias gylis 7,6 m
Įteka Lydekinė, Obelytė (Peršėkė), Karvinė ir kt.
Išteka Peršėkė

Obelija – ežeras pietvakarių Lietuvoje, Alytaus rajone, apie 7 km į šiaurę nuo Seirijų, Metelių regioniniame parke. Ežeras elipsiško pavidalo, 4,7 km ilgio (iš šiaurės į pietus), 1,8 km pločio. Gylis siekia 7,6 m. Rytinis krantas lygus, aukštas (15–20 m), vakarinis vingiuotas, lėkštas. Dubens šlaituose yra 4 terasų liekanos. Šiauriniai ir pietiniai krantai pelkėti, pietinį galą iš vakarų ir rytų juosia miškai.

Dugnas gilėja į ežero vidurį, lygus, lėkštas, padengtas molingo bei karbonatingo dumblo sluoksniu, atabradas platus, smėlingas arba žvyringas. Atabrado plotis vakaruose iki 100 m, rytuose – 10–20 m, apaugęs nendrėmis, meldais. Kaip ir Dusios bei Metelio ežerai, Obelijos ežero guolis susidarė ištirpus ledo luistui. Vandens skaidrumas vasarą siekia 1,7–2,2 m.

Į Obeliją suteka Obelytė (Peršekė), Lydekinė, Karvinė, dar keletas upelių, šiaurėje išteka Peršėkė (Nemuno intakas).

Ežere gyvena 13 žuvų rūšių: karšiai, unguriai, lydekos, lynai, kuojos, raudės, karosai, ešeriai, aukšlės, plakiai, gružliai, dyglės, pūgžliai. 1952 ir 1957 m. įleista sazanų, nuo 1964 m. leista ungurių jauniklių, nuo 1967 m. – lydekų mailiaus. Taip pat įveista mizidžių ir gamaridų (žuvims).[1]

Prie Obelijos ežero įsikūrę kaimai: Obelija, Seimeniškiai, Mockonys, Obelninkai, Obelninkėliai, Obelytė.

Ežerėvardis Obelijà kildinamas nuo augalo pavadinimo obelis.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Obelija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 228 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. 233–234 psl., – Vilnius: Mokslas, 1981.