Norkaičių dvaras

Norkaičių dvaras
Norkaičių dvaro rūmai (2017)
Vieta	Norkaičiai Saugų seniūnija Šilutės rajonas
Įkurtas	1663 m.
Pastatų būklė	gera
Savininkas	VĮ Šilutės miškų urėdija

Norkaičių dvaras (vok. Norkaiten) – dvaras, esantis Norkaičiuose, Saugų seniūnijoje, Šilutės rajone.

1663 m. dvarui buvo suteikta Kulmo (paveldėjimo) teisė.^[1] Dvaro savininkai metų tėkmėje dažnai keitėsi. 1801 m. minimas Klaipėdos pirklys Johann Friedrich Funk, kuriam be Norkaičių dar priklausė Šviedrių kaimas bei Lapynų palivarkas. J. F. Funkas Norkaičių dvare pasodino didelį sodą, priešais rūmus įveisė apvalios formos gėlyną, iš lauko akmenų pastatė didžiules arklides, taip pat du vandens malūnus su aliejaus spaudykla. Aliejus tuo metu buvo labai paklausi prekė, iš kurios dvaras gaudavo neblogas pajamas. Vėliau Norkaičių dvarą paveldėjo J. F. Funko sūnus Gottlieb Gabriel Funk. Jis turėjo keturias dukras. Jauniausioji ištekėjo už Šernų dvarininko sūnaus Heinrich Friedrich Hahn. Jis 1841 m. iš uošvio nusipirko dar ir Lapynų palivarką.

1878 m. Norkaičių dvarą perėmė Prūsijos miškų ūkio valdyba ir įkūrė čia valstybinę girininkiją.

Visas unikalus dvaro kompleksas – su pastatais, apvalios formos gėlynu, nenuniokotu istoriniu kraštovaizdžiu – liko išsaugotas, kuo džiaugiasi G. G. Funko palikuonys, atvykę į Lietuvą.^[2]

Legendos ir padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot padavimo, kuris buvo užrašytas dvaro savininko G. G. Funko namų knygoje, Norkaičių dvaro vietoje augęs didžiulis ąžuolas, aplink kurį buvęs pastatytas namas be stogo. Senovės prūsai jame laikę medinę derliaus dievaičio Patrimpo statulą, šioje vietoje vykdavusios jam skirtos religinės apeigos. Iki XVIII a. pab. vietovė buvo vadinama Putryne (vok. Potrimpen, Putrinnen, Putrin).^[3]

Denisas Nikitenka apie Norkaičių dvarą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

"Suviliojo legenda apie prūsų šventvietę (Romovę), o privertė iki ausų įsimylėti dėl sustingusio laiko. Dvaras, kokio gyvenime nesu matęs. Tokiose vietose įkvėpi vilties vėjuko šuorą, kad dar ne viskas prarasta, suniokota… Visi pastatai – autentiški, beveik visi išlikę, dvaro ansamblis dar nematęs restauratorių pudros ir neturi jokio makiažo. Patenki tarsi į ant kalvos, šimtamečio miško glėbyje stūksančią pasakų vietą. Pradžių pradžia – XVI a. pr. privilegijas gavusi smuklė. O jos nebuvo renčiamos bet kur: ši vieta galėjo būti archajiškų kelių susikirtimo punktu. 1807 m. pro dvarą traukėsi Napoleono kariuomenė, plūdo prūsų pabėgėliai. Ir jie atnešė juodligę, nuo kurios 1808 m. krito karvės, o išliko tik… jaučiai. Juos maitino tvarte uždarytas ir izoliuotas samdinys, maistą jam paduodavo per langelį (tvartas ir langeliai išliko). Beveik ant kiekvieno statinio iškaltos datos. Visos – XIX a. pradžios. Net tvenkinyje su išlikusia visa prūsiška hidrauline sistema ant kranto akmens puikuojasi 1828 m. Buvo čia ir du vandens malūnai, plytinė, karčema. XIX a. viduryje mirus Funckams, be palikuonių likęs dvaras atiteko valstybei, o ši įkūrė girininkiją. Ir ji šimtmečiais veikia iki šiol. Dvare gyvena ištisos girinių kartos, kurios laikosi nerašytos tradicijos elgtis čia kaip šventovėje. Nė vienos šiukšlės, jokių griuvėsių, aplinka – iščiustyta, išpuoselėta. Pats Gottliebas Funckas, miręs 1848 m., buvo palaidotas šimtametėje girioje pasislėpusiose kapinaitėse. Girioje, kurioje dangų remia reti medžiai, saugomi Norkaičių botaninio draustinio. Pasakojama, kad Funckas buvo masonas. „Ant jo dvaro dukgkart neprigimtiški pavidalai pasirodydavę. Teipo ir kartą vakarienuodami susyk visi stuboj ėsantiejie pamatę nepažįstamą vyruką raudonuose žalnieriškuose rūbuose apie juos besisukantį. Valgantieji tuoj suprato tai dvasią ėsant ir krūpterėję nusišypsoję, vienas kitą pažiūrėdami, Tai tuomžyg tas vyrukas, lyg kokia mygla į nieką pavirsdamas, iš po jų visų akių prapuolė“ (Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“).^[4]