Lapynų dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lapynų dvaras
Lapynų dvaro malūnas (2017)
Lapynų dvaro malūnas (2017)
Vieta Lapynai
Saugų seniūnija
Šilutės rajonas
Pastatų būklė nykstantis

Lapynų dvaras (vok. Lapienen) yra Lapynuose, Saugų seniūnijoje, Šilutės rajone.

Šilutę, Sendvarį ir karališkąjį Lapynų palivarką 1732 m. valdė riterių, XIV a. pr. atkeliavusių į Prūsiją, palikuonis, leitenantas Johann Friedrich von Radeke, gimęs 1695 m. Pilupėnuose (dab. Newskoje). Karalius Friedrichas Wilhelmas I draudė kilmingiesiems nuomotis dvarus, todėl Radeke turėjo atsisakyti titulo ir pakeisti pavardę – jis pasivadino Radtke. Jis vedė vienuolikmetę tarėjo Wernerio dukrą Luizą Reginą. Mirus vyrui, ji 1753 m. ištekėjo už tarėjo Rautenbergo, o šiam mirus – už amtmono Schlemüllerio. Jos sūnus iš pirmos santuokos Ewald Radtke (gimęs 1741 m.) 1763 m. tapo Šilutės domeno valdytoju ir perėmė Lapynų palivarką, kuris buvo labai nukentėjęs nuo rusų kariuomenės dalinių 1757 m.

1765 m. iki tol Šilutės domenui priklausiusį Lapynų palivarką karalius Friedrichas II. išnuomojo Rautenburgo dvaro administratoriui C. G. Brekowui – trims laisviems nuo mokesčių metams, o po to – už 133 talerių metams. Tuo metu Lapynų palivarką sudarė 6 ūbai pagal Olecko matavimo sistemą (1 ūbas = 15,648351 ha) ir 20 margų pagal Olecko matavimo sistemą (1 margas = 0,521612 ha). Tas pats savininkas valdė ir Šviedrių (Švedernų) kaimą (vok. Peter-Schwedern), kuriame prieš Septynerių metų karą gyveno 6 valstiečiai, o po karo buvo belikusios tuščios trobos.

Caspar Georg Brekow 1767 m. Lapynų palivarką ir Šviedrių kaimą už 3060 talerių pardavė Johann Friedrich Hille ir jo žmonai Maria Elisabeth geb. Weißermel. 1780 m. jie Lapynus pardavė Funkui. Lapynų ir Norkaičių (vok. Norkeiten) dvarus 1801 m. paveldėjo ekonomijos tarybos narys Gottlieb Gabriel Funk (abu dvarai tuomet turėjo 6000 margų žemės). Juose užauginti arkliai 1806 m. buvo pristatomi raitosios artilerijos daliniams į Memelį, Königsbergą ir Tilžę. 1807 m. visame krašte siautėjo galvijų maras. G. G. Funk gyvulius bandė išgelbėti, juos izoliuodamas, tačiau 1808 m. dauguma jų krito. Tais pačiais metais jis turėjo sumokėti 500 talerių kontribuciją prancūzams, taip pat po 50 talerių už furažo (pašaro kariuomenės arkliams) pristatymus į Tilžę ir Šilutę, be to turėjo priduoti 4 centnerius šieno ir 50 paketų šiaudų. Tais metais rugių kaina buvo pakilusi iki dviejų Albrechto talerių, įvairių maisto produktų, pavyzdžiui, druskos, neįmanoma buvo gauti net už pinigus. 1811 m. mokesčiai Lapynų dvarą dar labiau prislėgė, nes prisidėjo valstybiniai naudojamos žemės, mėsinių gyvulių ir prabangos mokesčiai. Gottlieb Gabriel Funk 1809 m. iš valstybės išpirko prieš tai nuomotas ganyklas – 15 ūbų ir 12 margų teritoriją. Anksčiau jis jau buvo išpirkęs 12 ūbų ganyklinės žemės Šviedrių (Švedernų) kaime. 1841 m. Gottlieb Gabriel Funk Lapynų dvarą pardavė savo žentui Heinrich Friedrich Hahn. Tais pačiais metais naujasis Lapynų savininkas įsigijo dar ir garsiąją Lapynų karčemą su jai priklausiusiais 120 margų žemės. 1855 m. jis nusipirko Jurginės dvarą (vok. Georgenhöh), 1863 m. Vytuliuose (vok. Witullen) – 125 margų žemės.

Heinricho Friedricho Hahno nuosavybę 1873 m. paveldėjo jo sūnus Heinrich Gottlieb Hahn. 1888 m. dalį savo valdų jis perdavė valstybinės miškų ūkio valdybos žinion, už ką gavo 50000 markių kompensaciją. Po to jo nuosavybėje liko 519,16 hektarų.[1]

Heinrich Gottlieb Hahn buvo Šilutės apskrities tarybos narys, Prūsijos landtago deputatas. Jo rūpesčiu buvo atidaryta Žemaitkiemio geležinkelio stotis. 1901 m. už nuopelnus jis buvo apdovanotas Prūsijos Raudonojo erelio ordinu. Pas H. G. Hahn‘ą agronomijos praktiką atliko Hugo Scheu. Jis susidraugavo su H. G. Hahn’o sūnumi Bruno. Į Lapynus karietomis suvažiuodavo daug svečių iš Šilutės, Šilgalių, Klaipėdos. Geras, medžiais apsodintas kelias, vedė iki pat dvaro rūmų.[2]

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://wiki-de.genealogy.net/Lappienen
  2. „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“, Klaipėda, 2010