Muiskai
| Andų Tolimosios šiaurės kultūra | |
|---|---|
| Muiscas | |
| |
| Šalis | vidurio Kolumbija |
| Tautos | muiskai |
| Kalba | muiskų kalba |
| Laikotarpis | IX-XVI a. |
| Valstybės | Muiskų konfederacijos |
| Miestai | Bakata, Hunza, Suamošas, Tundama |
| |
 Vikiteka |
MuiskaiMuiscas |
Muiskai (isp. Muiscas, muisk.: muyska, „žmogus“), dar žinomi kaip čibčai (Chibcha) – indėnų tauta, gyvenusi dabartinės Kolumbijos teritorijoje. Buvo įkūrę Muiskų konfederacijas. Tauta kalbėjo muiskų kalba (Muysccubun), kuri priskiriama čibčų kalboms.
Jų kultūra priskiriama Andų Tolimosios šiaurės kultūrinei zonai. Jie sukūrė vieną Ikikolumbinės Amerikos civilizaciją, kuri dažnai lyginama su actekais, majais ir inkais.
1537 metais, pirmojo susitikimo su europiečiais – ispanais – metu, muiskų populiacija galėjo siekti nuo vieno iki trijų milijonų. 2018 m. muiskais Kolumbijoje save įvardino 11 265 gyventojai.[1]
Teritorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Muiskų gyvenama teritorija buvo ten, kur dabar yra Bogotos miestas, Kundinamarkos ir Bojakos departamentai, Santandero pietūs. Jie užėmė apie 22 tūkst. km² plotą Rytų Kordiljeroje.[2]
Centrinė muiskų teritorijos dalis buvo Kundibojakos plynaukštė (isp. Altiplano Cundiboyacense), kur aukštingumas svyruoja tarp 2500 ir 4000 m. Vidutinis aukštis – 2600 m. Čia prasideda ir į visas puses teka įvairios upės, daugiausia priklausančios Magdalenos baseinui. Pietinėje jos dalyje yra Bogotos savana, drėkinama Bogotos upės. Centrinę dalį sudaro Ubatės ir Čikuinkuiros slėniai Suareso upės aukštupyje. Čia yra ir Fukenės ežeras. Šiaurinėje plynaukštės dalyje yra Irakos slėnis (Čikamočos aukštupis). Vakarinėje dalyje, Upijos aukštupyje, yra nedidelis Tenzos slėnis.
Kordiljeroje muiskus supo kitos čibčų kalbomis kalbančios tautos: guaniai šiaurės vakaruose, lačiai šiaurėje, uvai šiaurės rytuose ir sutagao pietvakariuose. Vakaruose buvo Magdalenos slėnis, apgyvendintas karibų kultūrą patyrusių tautų: pančių, muzų ir jarigių. Rytuose Andai leidosi į Ljanosą, kur vyravo aravakai: ačaguai, teguai ir guajupiai.
-
Tipiškas Andų slėnis -
Bogotos savana -
Guatavitos ežeras
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniausi žmonių pėdsakai Rytų Kordiljeroje identifikuojami XI tūkst. pr. m. e. Tai buvo medžiotojai rinkėjai, kurie paliko petroglifus. Svarbiausios jų archeologinės radimvietės yra El Abra, Tibito, Sueva, Tekendama, Čekua, Galindas ir kt.
III tūkst. pr. m. e. gyventojai ėmė verstis žemdirbyste. Jie gyveno pastoviose gyvenvietėse, mokėjo išgauti druską iš sūraus vandens. Jų radinių randama Sipakiroje, Čijoje, Aguasukėje.[3]
Žemdirbių kultūrų formavimosi laikotarpiu į regioną keletą kartų kėlėsi naujų gyventojų bangos iš šiaurės vakarinių lygumų. Viena tų bangų buvo II tūkst. pr. m. e. viduryje. Kažkuriuo metu tarp VIII ir V a. pr. m. e. regionas patyrė dar vieną migraciją. Atsikėlėliai atsinešė daugiaspalvės keramikos tradiciją ir buvo tiesioginiai muiskų protėviai.[4]
Su jų atsikėlimu Rytų Kordiljeroje prasidėjo Hereros laikotarpis.[5] Jos kūrėjai jau mokėjo žiesti keramiką, kurios seniausi pavyzdžiai datuojami VI a. pr. m. e., taip pat pradėjo mumifikavimo tradiciją. Kultūros nešėjai paliko olų piešinius (Piedras del Tuncho), senovines šventyklas-observatorijas (El Infiernito) ir kt.[6]
Muiskų konfederacijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
VII-VIII a. muiskų visuomenė pasiekė didžiausią klestėjimą. Ji organizavosi į nedidelius teritorinius vienetus zybynus (zybyn), vadovaujamus zibyntyba. Šių valdžia buvo paveldima pagal motinos liniją.[7] Žemiau buvo jiems pavaldžios gyvenviečių sąjungos uta, vadovaujamos utatiba. Pvz., Fusagasuga zybyne buvo 3 uta, Guatavitos zybyne - 11 uta ir pan.[8]
Zybynai buvo pagrindinis muiskų teritorinis vienetas,[9] ir tik vėlyvuoju laikotarpiu dalis jų tarpusavyje jungėsi į dvi konfederacijas. Ispanų užkariavimo metu pietiniai penki (Bakata, Guatavita, Fusagasuga, Ubatė ir Ubakė) pripažino Bakatos (Muyquytá) valdovo zipos valdžią. Į šiaurės rytus nuo jų buvę Hunza, Sakensipa ir Tenasuka pripažino Hunzos valdovo zakės valdžią. Labiausiai nutolę į šiaurės rytus ir nepriklausomi buvo šventieji zybynai Tundama ir Iraka. Šiaurės vakariniame arealo pakraštyje buvo nepriklausomi zybynai Saboja, Sorokota ir Čipata.
Muiskų konfederacijos nebuvo centralizuotos, kaip Actekų ar Inkų imperijos. Jų nariai buvo sąjungininkai, išvystę sudėtingus tarpusavio santykius.[10] Juos reguliavo paprotinė teisė.
Muiskai nuolat kovojo su aplinkinėmis tautomis. Svarbiausi jų priešai buvo Magdalenos upės slėnio tautos vakaruose: pančiai ir muzai. Su pastaraisiais buvo kovojama dėl smaragdų išteklių. Pietuose ypač agresyvūs buvo sutagao.
-
Zakė Hunzahúa -
Zakė Kemuenčatoča -
Zakė Akiminzakė -
Zipa Nemekenė -
Zipa Tiskesusa
Kolonijinis laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]_(14774275371).jpg)
Pirmasis žinomas muiskų kontaktas su ispanais buvo 1537, kuomet į kraštą su armija atvyko konkistadoras Gonzalo Jiménez de Quesada. Jie rado klestintį kraštą, pilną aukso ir smaragdų, ir tai paskatino legendas apie El Doradą. Tuo metu Bakatos zipa buvo Tiskesusa (Tisquesusa), o Hunzos zakė - Kemuenčatoča (Quemuenchatocha). Abu jie buvo ispanų paimti į nelaisvę. Sostuose juos pakeitė atitinkamai Sagipa ir Akiminzakė (Aquiminzaque).[11]
1539 m. į muiskų kraštą atvykę naujos karinės ekspedicijos, vadovaujamos Sebastián de Belalcázar ir Nicolás de Federman, nužudė paskutiniuosius muiskų valdovus ir užbaigė valstybingumą. Muiskų žemės buvo padalintos tarp ispanų kareivių, Bakatoje pradėtas statyti Bogotos miestas, kuris tapo Naujosios Granados karalystės sostine.
Po to prieš likusius muiskus buvo taikoma asimiliacijos politika. Muiskų skaičius labai stipriai mažėjo, buvo naikinama tradicinė kultūra. Palengva nunyko muiskų kalba, paplito krikščionybė.[12] Vienas pirmųjų ispanų, kuris paliko daugiau žinių apie muiskus, buvo katalikų dvasininkas Juan de Castellanos, XVII a. apie juos rašė vyskupas Lucas Fernández de Piedrahita, pranciškonas Pedro Simón.
1810 m. Kolumbijai iškovojus nepriklausomybę asimiliacija dar labiau sustiprėjo, nes buvo vykdoma politika integruoti indėnų gentis į vientisą tautą. Buvo naikinami muiskų rezervatai. 1948 m. uždrausta gaminti čičą, vietinį alkoholinį gėrimą, kuris buvo svarbi muiskų ekonomikos ir kultūros dalis.
Nuo 1989 m. prasidėjo judėjimas siekiant atkurti prarastą muiskų tapatybę. Pradėtos steigti muiskų tarybos, kurios 2002 m. susirinko į pirmąjį visuotinį susirinkimą. Organizacijos pradėjo kovoti dėl muiskų žemių sugrąžinimo, prieš vietos gamtos naikinimą, rūpinamasi kultūros ir kalbos gaivinimu. Šiuo metu muiskai išgyvena tapatybės atkūrimo procesus.[13]
Tradicinė kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visuomenė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausia visuomenės ląstelė buvo šeima gue. Jose galiojo paprotine teise paremtos paveldėjimo ir valdžios legitimavimo taisyklės.[14]
Gentinės diduomenės (Psihipqua) nariai prieš paimdami valdžią ilgai tam ruošdavosi. Jų statusą simbolizavo specifiniai papuošalai, rūbai ir krėslas. Jų namai išsiskirdavo ypatingais papuošimais. Aukščiausieji vadai, tokie, kaip zipa arba iraka, buvo sudievinti. Pasak ispanų amžininkų, niekas nedrįsdavo pažvelgti zipai į veidą, ir net jo seilės negalėdavo paliesti žemės.[15] Greičiausiai valdovų privilegija buvo daugpatystė, tačiau pirmoji žmona buvo laikoma tikrąja jo sutuoktine, lygia jam.[16]
Vado galios centras buvo jo aptvertoje sodyboje (isp. cercado), kurios įėjimą žymėdavo statuso simboliai. Čia būdavo įvairūs pastatai – jo ir žmonos gyvenamieji namai, sandėliai. Didžiausių valdų atveju čia buvo rengiamos ceremonijos, turgūs. Tai buvo gentinių valstybėlių centrai.[17] Ekonomiškai visi nariai buvo susieti į savotišką sistemą tamsa, per kurią gyventojai dovanodavo dovanas vadams, ir gėrybės buvo kaupiamos šių namuose. Vėliau jos buvo paskirstomos ir grąžinamos bendruomenei renginių metu. Ši sistema ledo legitimuoti valdžią.[9]
Nors muiskų visuomenėje daug dėmesio buvo skiriama kultūrai ir prekybai, dėl karingų kaimynų jie nemažai kariavo. Valstybėse buvo profesionalūs kariai guecha, kurie užėmė svarbią padėtį visuomenėje. Iš kitų jie išsiskyrė trumpai kirptais plaukais, auksiniais ir plunksnų papuošalais. Kare buvo naudojami vėzdai, ietys, svaidyklės, nuodingos strėlės, šaunamos per vamzdelį. Muiskai negamino lankų, tačiau paimdavo juos iš pančių belaisvių. Strateginėse pasienio vietovėse stovėjo įtvirtintos tvirtovės.[18]
Ekonomika ir buitis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Muiskai kontroliavo išteklių turtingą kraštą Andų kalnuose. Jų teritorijose buvo gausiai randama smaragdų, vario ir anglies, kurie ir dabar išlieka svarbiais Kolumbijos ištekliais. Taip pat buvo kasama druska, kuria muiskai garsėjo tiek, kad aplinkinių tautų buvo vadinami „druskos žmonėmis“. Auksas buvo perkamas iš aplinkinių genčių, tačiau krašte jo netrūko. Ištekliais buvo mainomasi turguose, o smaragdai, druska ir anglis de facto funkcionavo kaip valiuta.
Buvo draudžiama privatizuoti gamtos išteklius, tokius kaip miškai, upės, ežerai, ir jie priklausė visiems.
Pirkliai (hipa) buvo gerbiami. Jie prekiavo su kaimyninėmis tautomis, siekdami įsigyti įvairesnių prekių. Į tuos kraštus vedė prekybiniai keliai. Lačiai tiekė medvilnę, tabaką, vaisius, jūros kriaukles (pastaruosius gaudavo iš taironų). Muzai tiekė smaragdus, auksą, prieskonius ir upės žuvį. Ačaguai parduodavo koką, plunksnas, psichotropines Anadenanthera medžio sėklas (yopó), kurarę.
Muiskai gyveno apvalaus plano namuose (bohío), kurių skersmuo buvo 4-5 m. Jų konstrukciją laikė centrinis stulpas, aplink kurį buvo renčiamas medinis karkasas. Sienos buvo ištepamos moliu, o kūginis stogas dengiamas nendrėmis. Gentinės diduomenės namuose grindys buvo klojamos keramikinėmis plokštelėmis.[19] Gyvenvietės paprastai buvo nedidelės, jas galėdavo sudaryti 10-100 namų.[20] Muiskai architektūroje beveik nenaudojo akmens, todėl pastatų nėra išlikę.
Žemės ūkis ir mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vertėsi žemės ūkiu ir laukuose (tá) augino įvairias kultūras. Jie buvo šiek tiek paaukštinti, kad leistų augalams maksimaliai įsisavinti lietaus vandenį.[21]
Svarbiausias javas buvo kukurūzas (aba), kurio įvairioms dalims ir rūšims įvardinti muiskų kalboje buvo keliasdešimt žodžių.[22] Kukurūzai buvo valgomi švieži, spraginami, malami į miltus. Iš jų jau prieš 3000 m. pradėti kepti kukurūziniai paplotėliai arepos,[23] rauginamas alkoholinis gėrimas čiča.[24]
Be to, buvo auginami ir maistui vartojami įvairūs šakniavaisiai (bgysqua), tarp jų bulvė, gumbinis uliukas, manijokas, arracacia xanthorrhiza, gumbinė nasturtė (nabu), gumbinis kiškiakopūstis, valgomasis verpstinas, batatas, indinė kana (achira, prijaukinta šiauriniuose Anduose) ir kt. Andų slėniuose augo ir pupelės, žemės riešutai, erythrina edulis (balú), kinoa, moliūgai. Muiskų virtuvėje buvo naudojama daug bulvinių šeimos augalų, tokių kaip pomidorai, ankštiniai pipirai, peruvinės dumplūnės, apelsininės kiauliauogės. Svarbiausi vaisiai buvo ananasai, pasifloros, guavos, avokadai, peruvinės anonos, papajos ir kt.[21]
Pagrindinis mėsos šaltinis buvo jūrų kiaulytė, kurią muiskai augino namuose. Naudota žuvis iš vietinių upių, ji taip pat buvo perkama iš aplinkinių tautų. Išskirtinais atvejais jie maistui vartojo lamas, alpakas, elnius, kapibaras. Taip pat medžiojo paukščius, valgė termitus, kai kurių skruzdžių, vabalų lervas.[25]
Amatai ir menas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Muiskai ypatingai garsėjo savo keramika, aukso dirbiniais ir tekstile.
Keramika dažniausiai užsiėmė moterys, kurios gamino antropomorfines vazas, puodelius, dubenis (múcura), puodus, druskai garinti skirtus indus (gacha) ir ąsočius. Keramika ne tik pasižymėjo įvairiomis formomis, bet ir dekoratyvia tapyba. Populiarūs gyvačių, varlių motyvai. Varlė buvo svarbus lietaus, derlingumo simbolis muiskų mene.[24]
Nors aukso muiskų krašte buvo iškasama nedaug, jis buvo įsigyjamas iš aplinkinių tautų ir naudojamas gaminti juvelyrikai. Dažni muiskų aksesuarai yra karūnėlės, diademos, nosies žiedai, auskarai, sagės ir pan. Jos gamintos tiek iš aukso, tiek iš jo lydinio su variu - tumbagos. Gamyboje naudota vaško formų technologija. Svarbiausias auksadirbystės centras buvo Gvatavita.[24]
Svarbus dirbinys buvo tunchai (chunso) - nedidelės antropomorfinės ar zoomorfinės figūrėlės. Jos buvo religinės paskirties ir naudotos kaip įkapės, šventyklų papuošimai, ir kaip aukos ritualų metu.
Muiskai taip pat gamino puikius tekstilės dirbinius, nors jų pavyzdžių beveik neišlikę. Medvilnės žaliavą dažniausiai pirkdavo iš gretimų tautų, tačiau ausdavo muiskų moterys. Plačiai naudotas ir agavūno pluoštas.[26] Buvo audžiamos pončo tipo mantijos ruana, pinami tinklai. Dažymui naudoti dažai, gaminti iš indigo (juoda, mėlyna), dactylopius coccus vabzdžių (purpurinė), šafrano (auksinė), bocconia frutescens (oranžinė) ir kitų medžiagų. Jie buvo tepami arba atspaudžiami ant audinio.[24]
-
Plaustą vaizduojantis aukso dirbinys -
Žmogų vaizduojantis tunchas -
Auksinis pakabukas -
Tumbagos gaminys -
Aukso dirbinys
.jpg)
Religija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Muiskai garbino įvairias gamtos dievybes, tarp kurių svarbiausios buvo Saulės dievas Sujė (Sué) ir mėnulio deivė Čija (Chiya). Iš šių dviejų dievybių buvo kildinamos ir zakių bei zipų dinastijos. Be jų garbintas perkūnijos dievas Čibčakumas (Chibchacum), promotė Bačujė (Bachué), vaivorykštės dievas Kučavira (Cuchavira), menų deivė Uitaka (Huitaca) ir kt. Muiskai turėjo turtingą mitologiją ir pasakojo daug legendų apie didvyrius, senovės vadus. Viena žymiausių legendų pasakoja apie Bočiką (Bochica), kuris išgelbėjo žmoniją nuo dievų siųsto tvano.[12]
Šventikai (chyquy) buvo ruošiami iš mažens ir atlikdavo svarbiausias ceremonijas. Tik jie galėjo įeiti į šventyklas. Žodiniai šaltiniai teigė, jog kiekviena šeima paaukodavo šventyklai vieną berniuką (moxa), kuris gyvendavo šventykloje ir buvo laikomas šventu. Sulaukęs 15 metų buvo paaukojamas. Tačiau šis paprotys greičiausiai jau buvo išnykęs ispanų konkistos laikais.[27]
Muiskų šventyklos buvo statomos iš greitai yrančių medžiagų, kaip ir jų namai, tik didesnės. Svarbiausios tarp jų buvo Saulės šventykla Sagamose, Mėnulio šventykla Čijoje, Gorančačos šventykla Tunchoje.[27] Be šių šventyklų muiskai turėjo daug šventų vietų, kuriose vyko ceremonijos. Anot legendų, Ikakės ežeras buvo vieta, iš kur kilo žmonija. Iš jo išžengė promotė Bačujė su berniuku ant rankų, kurio palikuonys vėliau apgyvendino žemę.[28] Guatavitos ežere vykdavo Batakos zipų inauguracijos ceremonijos. Į jį naujasis valdovas išplaukdavo plaustu, visas padengtas aukso dulkėmis, ir vykdavo aukojimai.[29]
Matematika ir kalendorius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Muiskai neturėjo rašto sistemos, tačiau naudojo ženklus skaičiams užrašyti. Skaičiuodami naudojo dvidešimtainę sistemą, kuri kilo iš visų žmogaus turimų (t.y. rankų ir kojų) pirštų skaičiaus. Skaičiai tarp 11 ir 19 buvo sudaromi naudojant priešdėlį quihicha („kojos“). Todėl vienuolika reiškė „kojos + vienas“, penkiolika - „kojos + penki“, ir t.t. Dvidešimt buvo galima irgi sudaryti tuo pačiu principu, t.y. quihícha ubchihica („kojos + dešimt“), bet egzistavo ir atskiras žodis gueta, kilęs iš sąvokos gue, „namas, šeima“. Tolimesni skaičiai buvo sudaromi su šiuo kartotiniu: 21 (gueta asaqui ata, „20+1“), 30 (gueta asaqui ubchihica, „20+10“), 40 (gue-bosa, „20x2“), 100 (gue-hisca, „20x5“).[30]
Žemdirbystės (ir religinius) ciklus diktavo sudėtingas muiskų kalendorius. Jį sudarė 30 dienų mėnesiai. 12 mėnesių (360 dienų) sudarė vienerius žemdirbių metus (chocan), kurie beveik atitiko saulės metus. Kas trečius metus jie pridėdavo papildomą mėnesį, kuris buvo poilsio laikas. Toks 3 metų (37 mėnesių) ciklas buvo vadinamas bendraisiais metais (zocam). Šalia to egzistavo religiniai 20 mėnesių žynių metai.[31]
Palikimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Muiskų vietovardžiai vis dar išlikę daugumoje jų krašto pavadinimų. Bogotos pavadinimas kilęs iš muiskų toponimo, reiškusio „aptvaras už dirbamų laukų“, Tuncha reiškė „išdidus valdovas“, Sugamosas - „Saulės namai“ ir pan.[32] Muiskų kultūriniai simboliai naudojami vietos savivaldybių heraldikoje.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ POBLACIÓN INDÍGENA DE COLOMBIA 2019
- ↑ Edison Agudelo. La sociedad Muisca: Una pesquisa arqueológica, p. 1–2.
- ↑ Correal Urrego, Gonzalo (1990) Aguazuque: Evidence of hunter-gatherers and growers on the high plains of the Eastern Ranges, Bogotá, Colombia: Banco de la República: Fundación de Investigaciones Arqueológicas Nacionales, pp. 1–316.
- ↑ Carl Langebaek. 1995. Regional Archaeology in the Muisca Territory: A Study of the Fúquene and Susa Valleys.
- ↑ Kruschek, Michael H. (2003), The evolution of the Bogotá chiefdom: A household view, University of Pittsburgh, pp. 1–271.
- ↑ Argüello García, Pedro María. 2015. Subsistence economy and chiefdom emergence in the Muisca area. A study of the Valle de Tena, University of Pittsburgh, pp. 1–193.
- ↑ González de Pérez, María Stella. 1987. Diccionario y gramática chibcha. Manuscrito anónimo de la Biblioteca Nacional de Colombia. Bogotá: Instituto Caro y Cuervopags. 201, 209, 304; 199, 316.
- ↑ Herrera Ángel, Martha. Milenios de ocupación en Cundinamarca (Universidad de los Andes, 2008), p. 10
- ↑ 9,0 9,1 Carl Langebaek, Mercados, poblamiento e integración étnica entre los Muiscas SIGLO XVI, 1987, p. 38–39
- ↑ Luiz Portillo. 2009. [historiacultural.com/2009/06/cultura-chibcha-muisca-ceramica-oro.html Cultura Chibcha]
- ↑ Trupp, T. L.; The Origin of the Legend of El Dorado.
- ↑ 12,0 12,1 Cobo Betancourt, Juan F. 2024. The Coming of the Kingdom: The Muisca, Catholic Reform, and Spanish Colonialism in the New Kingdom of Granada. Cambridge University Press. ISBN 9781009314053.
- ↑ Paola Andrea Sánchez-Castañeda. 2020. Memory in Sacred Places: The Revitalization Process of the Muisca Community.
- ↑ Hope Henderson, Nicholas Ostler. 2005. Muisca settlement organization and chiefly authority at Suta, Valle de Leyva, Colombia: A critical appraisal of native concepts of house for studies of complex societies, p. 153–154.
- ↑ Bushnell, David (2012). Colombia: Una nación a pesar de sí misma (in Spanish). Bogotá, Colombia: Planeta. pp. 26–27. ISBN 978-958-42-1729-5.
- ↑ José Rozo Gauta, Los Muiscas: Organización social y régimen político, 1978, pp. 12–13.
- ↑ Ana María Boada Rivas, The Evolution of Social Hierarchy in a Muisca Chiefdom of the Northern Andes of Columbia, 2007, p. 9
- ↑ Rodríguez de Montes, María Luisa (2002), Los güechas o guechas en Cundinamarca - The guecha warriors in Cundinamarca (in Spanish), pp. 1633–1646.
- ↑ Cardale de Schrimpff, Marianne (1985), En busca de los primeros agricultores del Altiplano Cundiboyacense - Searching for the first farmers of the Altiplano Cundiboyacense, Bogotá, Colombia: Banco de la República, pp. 99–125.
- ↑ Rodríguez Gallo, Diana Lorena (2010), Construcción del paisaje agrícola al sur de la sabana de Bogotá: un desafío al agua - Agricultural landscape construction in the south of the Bogotá savanna: a challenge with water (M.A.) (M.A.), Vila Real, Portugal: Universidade de Trás-os-Montes e Alto Douro, pp. 1–104
- ↑ 21,0 21,1 García, Jorge Luis (2012). The Foods and crops of the Muisca: a dietary reconstruction of the intermediate chiefdoms of Bogotá (Bacatá) and Tunja (Hunza), Colombia (PDF) (M.A. thesis). University of Central Florida. pp. 1–201. Retrieved 2016-07-08.
- ↑ Daza, Blanca Ysabel (2013). Historia del proceso de mestizaje alimentario entre Colombia y España [History of the integration process of foods between Colombia and Spain]. Barcelona, Spain: Universitat de Barcelona. pp. 1–494.
- ↑ Redondo, Ryan (2021-06-28). "The History of Arepas". latinx4sm.org.
- ↑ 24,0 24,1 24,2 24,3 Ocampo López, Javier (2007), Grandes culturas indígenas de América – Great indigenous cultures of the Americas (in Spanish), Bogotá, Colombia: Plaza & Janes Editores Colombia S.A., pp. 1–238, ISBN 978-958-14-0368-4
- ↑ Restrepo Manrique, Cecilia (2009). La alimentación en la vida cotidiana del Colegio Mayor de Nuestra Señora del Rosario: 1653-1773 & 1776-1900 [The food in the daily life of the Colegio Mayor de Nuestra Señora del Rosario: 1653-1773 & 1776-1900] (PDF) (in Spanish). Bogotá, Colombia: Ministerio de la Cultura. pp. 1–352. ISBN 9789588225418. OCLC 68045811. Retrieved 2016-07-08.
- ↑ Fernández Sacama, Martha (2013), "La manta Muisca como objeto de evocación - The Muisca Manta as an evocation object", KEPES, 9: 285–296
- ↑ 27,0 27,1 Casilimas Rojas, Clara Inés; López Ávila, María Imelda. 1987. "El templo muisca - The Muisca temple", Maguaré (in Spanish), 5, Bogotá, Colombia: Instituto Colombiano de Antropología: 127–150, ISSN 0120-3045.
- ↑ Birth of mankind from Lake Iguaque – Cultura, Recreación y Deporte.
- ↑ Legend of El Dorado on the shores of Lake Guatavita – Casa Cultural Colombiana.
- ↑ Humboldt, Alexander von (1878), "VI", Sitios de las Cordilleras y monumentos de los pueblos indígenas de América - Calendario de los indios muiscas - Parte 1, Biblioteca Luis Ángel Arango.
- ↑ Izquierdo Peña, Manuel Arturo (2009), The Muisca Calendar: An approximation to the timekeeping system of the ancient native people of the northeastern Andes of Colombia (PhD), Université de Montréal, pp. 1–170, arXiv:0812.0574
- ↑ Etymology Municipalities Boyacá - Excelsio.net
| |||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||
