Borukai
| Borukai | |
|---|---|
 Borukai | |
| Gyventojų skaičius | 2000–2660 |
| Populiacija šalyse | Kosta Rika |
| Kalba (-os) | ispanų, borukų |
| Religijos | šamanizmas |
| Giminingos etninės grupės | bribriai, kabekarai, nasai |
 Vikiteka: | Borukai |
Borukai (Borũca, Brunka) – indėnų tauta, gyvenanti Kosta Rikoje. Tautą sudaro ~2660 žmonių, kurių dauguma gyvena Borukų rezervacijoje Puntarenaso provincijoje, 20 km į pietus nuo Buenos Airių miestelio. Kita jų rezervacija yra Rey Curré.[1] Tradiciškai borukai vartojo čibčų kalbų šeimai priklausančią borukų kalbą, tačiau ji dabar praktiškai išnykusi, ir dauguma borukų kalba tik ispaniškai.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ikikolumbiniais laikais borukų protėviai buvo gentys gyveno plačioje teritorijoje Kosta Rikos pietvakariuose, iki pat Panamos sienos, taip pat ir Osos pusiasalyje. Tarp jų buvo brunkai (brunca) Terabos žemupyje, burukakai (burucaca) ir kotai (coto, coctú) Terabos aukštupyje, kepojai (quepoa) Ramiojo vandenyno pakrantėje, turukakai (turucaca) aplink Dulsės įlanką ir burikai (burica) Burikos pusiasalyje.
Jos šiose vietovėse gyveno nuo II tūkst. pr. m. e., sukūrė Dikiso kultūrą, kuriai būdingos antropomorfinės akmeninės statulos, akmens rutuliai ir gausūs aukso dirbiniai. Vietos gentys sukūrė Koto, Kepoa, Turukakos ir Burikos valstybėles, valdomas vadų, kurios neretai kariavo tarpusavyje.[3]
Po 1563 m., konkistos laikais dėl asimiliacijos, karų ir infekcinių ligų šių genčių populiacija labai stipriai sumažėjo. Jų likučiai ilgainiui konsolidavosi į borukų etnosą. Kolonizatoriai ištūmė juos iš gimtųjų žemių. 1956 m. jiems paskirta Borukų-terabų rezervacija, viena pirmųjų rezervacijų šalyje. 1977 m. įstatymu rezervacijų žemės pripažintos savivaldžiomis, o jų žemė - tautos nuosavybe.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Borukai tradiciškai užsiima žemės ūkiu. Pagrindinės kultūros - kukurūzai, ryžiai ir pupelės. Šventiniu patiekalu laikomi tamalės, lapuose suvyniota ir troškinta tešla, kuri gali būti gaminama iš ryžių, kukurūzų arba pupelių. Valgoma rūkyta kiauliena (carne ahumada), trinti bananai (chocado), palmių šerdys (palmito). Paplitęs fermentuotas kukurūzų gėrimas čičia.
Turi išvystytus amatus, Savo dirbinius parduoda turistams. Garsėja tekstile, ir tai yra vientelė vietinė Kosta Rikos tauta, vis dar išsaugojusi tradicinius audimo, dažymo metodus. Dažant naudojami natūralūs augaliniai ar gyvuliniai dažai.
Labai išvystyta kaukių gamyba iš balzos. Kaukių stilistikoje jaučiami Dikiso kultūros elementai, matomi juvelyrikoje ir skulptūroje. Šias spalvingas kaukes naudoja metų pabaigos šventėje, šokdami „velniukų“ šokį (isp. Danza de los Diablitos). Šioje šventėje vaizduojama kova tarp „velniukų“ (borukų) ir ispanų konkistadorų, kurią laimi borukai.
Išsaugojo daug pasakojimų, kurių ištakos siekia ikikrikščioniškąją čibčų tautų mitologiją, kurioje svarbiausia dievybė buvo Sibu.[4] Žinomas pasakojimas apie didvyrį Kuasraną (Cuasrán) kildinamas iš kolonizacijos laikų. Pasak borukų legendų, Kuasranas buvo drąsus lyderis, kuris ispanams užkariaujant Kosta Riką atsisakė krikštytis. Dėl to jis su šeima pabėgo ir pasislėpė kalne. Borukai tiki, kad jis gyvena kalnuose ir yra tautos globėjas.[5]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [everyculture.com/Middle-America-Caribbean/Boruca-Bribri-and-Cab-car-Orientation.html Boruca, Bribri, and Cabécar - Orientation]
- ↑ Quesada, J. Diego (2000). Synopsis of a Boruca terminal speaker.
- ↑ Ferrero, Luis (2000). Costa Rica precolombina: arqueología, etnología, tecnología, arte. Editorial Costa Rica. p. 488. ISBN 9977234205.
- ↑ Stone, Doris (1968). The Boruca of Costa Rica, Papers of the Peabody Museum of American Archaeology and Ethnology, Harvard University ; v.26 no.2, Kraus Reprint, ISBN F1545.2.B6S7
- ↑ Zeledón Cartín, Elías (2012). Leyendas ticas de la tierra, los animales, las cosas, la religión y la magia. Editorial Costa Rica. pp. 49-52. ISBN 978-9977-23-984-2.
| ||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||
