Montrezoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Montrezoras
pranc. Montrésor
   Blason ville fr Montrésor (37).svg   
Château de Montrésor 01.JPG
Kaimo gatvė. Pilis – kairėje, kiek aukščiau.

Montrezoras
47°09′24″ š. pl. 1°12′06″ r. ilg. / 47.15667°š. pl. 1.20167°r. ilg. / 47.15667; 1.20167 (Montrezoras)Koordinatės: 47°09′24″ š. pl. 1°12′06″ r. ilg. / 47.15667°š. pl. 1.20167°r. ilg. / 47.15667; 1.20167 (Montrezoras)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Prancūzijos vėliava Prancūzija
Regionas: Centras (Prancūzijos regionas)
Komuna: Montrezoro komuna
Kantonas: Lošo kantonas
Apskritis: Lošo apskritis
Departamentas: Endras ir Luara
Gyventojų (2016): 351
Plotas: 0,98 km²
Tankumas (2016): 358 žm./km²
Altitudė: max 121 m
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: MontrezorasVikiteka
Kirčiavimas: Montrésor`

Montrezoras (pranc. Montrésor) – komunos teises turintis kaimas Prancūzijos Centro regione. Administraciškai priskirtas Endro ir Luaros departamento Lošo kantonui, įeina į „Prancūzijos gražiausių kaimų susivienijimą“.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Montrezoras (lietuviškai verčiamas kaip „mano brangenybė“) išsistatęs ant Indros upės krantų, į pietvakarius nuo Paryžiaus. Vietovė priklauso Luaros slėniui ir garsėja savo pilimi bei parku. Pagrindinis gyventojų užsiėmimas – skaitlingų turistų aptarnavimas.

Lankytinis objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Montrezoro pilis;
  • Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia su Imberto de Bastarnay kapaviete;
  • Istorinė tekstilės plovykla prie Indros upės;
  • Turgaus halė „La Halle des Cardeux“, kurios pavadinimas primena, kad XVIII a. joje buvo šukuojama vilna;
  • 1581 m. statytas Kanclerio namas (šiandieną seniūnija);
  • Apylinkėje išliko Anglijos karaliaus Henriko II įkurto kartūzų vienuolyno griuvėsiai (pranc. Chartreuse Saint–Jean du Liget);
  • Netoli nuo kaimo tebestovi XII a. išmūryta Šv. Jono Krikštytojo koplyčia su romanikos stiliaus freskomis.

Pilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilis Montrezore atsirado 1005 m. Ją, kaip ir daugelį aplinkinių pilių ir bažnyčių pastatė Anžu grafas Fulko III Nerra (Juodasis). XV a. ir XVI a. sandūroje karaliaus Liudviko XI šambelionas Imbertas de Bastarnay griuvėsių vietoje pastatė naują pilį, dabar vadinamą „Senuoju namu“, taip atskiriant ją nuo naujesnių pastatų šiaurės rytinėje pusėje.

Vėlesniais laikais keitėsi savininkai, pilies būklė vis blogėjo. Ypač ji nukentėjo Didžiosios prancūzų revoliucijos metu ir paskutinis savininkas grafas Lui Fransua Feliksas Louis–François nusprendė valdas parduoti.

1849 m. Rožė Potockaitė–Branickienė nupirko Montrezoro pilį savo sūnui Ksaverui, siekdama jį pripratinti prie sėslaus gyvenimo būdo. Lenkijos grafas Ksaveras Branickis (žinomo ATR didiko Pranciškaus Ksavero Branickio anūkas) per dvidešimt valdymo metu pilį rekonstravo, o interjerą išpuošė Antrosios Prancūzijos imperijos stiliumi.

Menėse atsirado daugybė meno kūrinių iš Italijos, o taip pat iš buvusios ATR atvežtų giminės paveikslų ir kitų vertingų daiktų (pvz.: Tonio Robert–Fleury nutapytą „1861 m. demonstraciją Varšuvoje“). Muziejumi paverstoje reprezentacinėje salėje šiandien galima apžiūrėti istorinius baldus, medžioklės ginklus ir trofėjus bei kt. Vertingų knygų rinkinys saugomas bibliotekoje. Nuo 1979 m. pilis priklauso „Užsienio lenkų muziejų, archyvų ir bibliotekų susivienijimui“.

Vėliau ant kalvos stovintis architektūros paminklas kaip kraitis atiteko Rėjų giminei. Šiandieną dalis pastatų renovuota, dalis išlieka apgriuvusi. Išlaikyti tokį turtą daug kainuoja, todėl patalpos nuomuojamos vestuvėms ar šeimų šventėms.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Ryszkiewicz. Ksawery Branicki i polonica na zamku w Montrésor // Kolekcjonerzy i miłośnicy – Warszawa, 1981
  • K. Potocki. Muzeum zamku w Montrésor // Muzea, biblioteki i archiwa polskie na Zachodzie – Londyn, 1991
  • T. F. de Rosset. Polskie kolekcje i zbiory artystyczne we Francji w latach 1795–1919. Między „skarbnicą narodową” a galerią sztuki – Toruń, 2005