Mikailiškio koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°36′53″š. pl. 23°40′04″r. ilg. / 54.614776°š. pl. 23.667666°r. ilg. / 54.614776; 23.667666

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Mikailiškio koplyčia
2. Stuomenai. Koplyčia.JPG
Savivaldybė Prienų rajonas
Gyvenvietė Stuomenai
Adresas Koplyčios g.
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta XIX a. pr.

Mikailiškio koplyčia (taip pat Mikališkio koplyčia), arba Stuomenų koplyčiakoplyčia, stovinti Prienų rajone, Šilavoto seniūnijoje, Stuomenuose – dabar panaikintame Mikailiškio kaime. Ji yra apie 6 km į šiaurę nuo Igliaukos, 7 km į pietus nuo Plutiškių, Šilavoto seniūnijos paribyje su Igliaukos seniūnija (Marijampolės sav.). Stuomenai priklauso Plutiškių Šv. Juozapo parapijai.[1] Mikailiškio koplyčia įtraukta į Prienų rajono lankytinų objektų sąrašą.[2] 2018 m. gruodžio 11 d. įrašyta į Kultūros vertybių registrą, paskelbta regiono architektūros ir memorialiniu paminklu.[3]

Šalia koplyčios įsikūrusios nedidelės 1812 m. nužudytų Napoleono kareivių, 1831 ir 1863 m. sukilėlių bei 19451951 m. žuvusių Tauro apygardos partizanų kapinės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mikailiškio koplyčia pastatyta XIX a. pradžioje. Jos atsiradimo istoriją lydi vietos žmonių pasakojama legenda:[4]

1812 metais prancūzams traukiantis iš Rusijos grupė prancūzų kareivių, apie trisdešimt žmonių, sugulė pailsėt ant Mikališkio kalno. Pavargę prancūzai sumigo. Tik vienas karininkas buvo nuėjęs į dvarą kažkokiu reikalu. Sumigusius kareivius užpuolė kazokai ir užkapojo kardais. Sugrįžęs karininkas rado išžudytus visus savo karius. Pas vieną negyvą kareivį rado krepšį brangenybių, matyt, prisiplėštų kare. Šį grobį karininkas atidavė Mikališkio dvaro ponui Takui, kad šis palaidotų visus jo kareivius ir pastatytų koplyčią. Ponas Takas taip ir padarė. Nuo to laiko ir stovi šita koplyčia.

Iki Antrojo pasaulinio karo ją lankydavo visi kaimo žmonės, čia melsdavosi švenčių dienomis ar šiaip vargų prispausti.

Prisimenama koplyčios viduje daugiau nei 150 metų išbuvusi ąžuolinė žmogaus ūgio (163 cm aukščio) skulptūra „Nukryžiuotasis“.[4] Teigiama, neva skulptūra iš koplyčios pradingo 1970 m., ir visos pastangos ją surasti buvo bergždžios. Galima tik spėti, kad ji pakliuvo į geras rankas, nes galiausiai atsidūrė Alytaus kraštotyros muziejuje.[4]

Pokaryje, 1945 m. balandžio mėnesį prie koplyčios buvo atvežti ir slapta palaidoti šeši Lietuvos partizanai. Iki 1949-ųjų čia buvo jau dvidešimt trys.

Draugai, giminės, tėvai surasdavo žuvusius artimuosius, paskubomis užkastus kur nors griovyje, vėliau juos slapta naktimis laidojo prie koplyčios. Kapai buvo aptverti medine tvorele, papuošti gėlėmis, tautiniais simboliais. Dažnai kapai būdavo išniekinti. Buvo aišku, kad tai buvo okupantų ir jų pakalikų darbas. Senieji Mikailiškio gyventojai gerai prisimena, kaip partizanai pamokė vandalus už miško brolių kapų išniekinimą. Kartą 1951 m. vasarą po stribų vandalizmo, jie kapelius vėl sutvarkė ir užminavo palikę lentelę: „ Neliesti! Užminuota!“. Vėl atėję niokoti kapų, stribai nieko nepaisė. Vos pabandė rauti kryžių, sprogo prie jo pritvirtinta viena iš dviejų prieštankinių minų. Du žuvo vietoje, o kiti buvo sunkiai sužeisti. Tik po tokios pamokos kapai buvo palikti ramybėje.

Sovietmečiu Mikailiškio koplyčia buvo beveik visiškai sugriauta: išliko tik pamatai ir vienas kampas.

Koplyčios prikėlimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atgimimo metais prie Mikailiškio koplyčios prikėlimo ir grąžinimo tikintiesiems daug nuveikė sąjūdiečiai iš gretimos Igliaukos. Igliaukietis Vitas Akelaitis (g. 1933 m.), surinkęs daugiau kaip 3000 rublių, ėmėsi atstatyti koplyčią. Padedamas bendraminčių, organizavo darbus, pats padarė tvorelę kapams, vietoje pradingusios Nukryžiuotojo skulptūros parvežė kitą iš Kėdainių rajono Paberžės bažnyčios.[4] Alfonsas Mačiulis uždengė koplyčios stogą. Du kryžius – vieną lauke, kitą viduje – padarė buvęs laisvės kovų dalyvis Antanas Samsonavičius. Birštonietis Romas Venckus išdrožė menišką koplytstulpį. Raides koplyčios viduje padarė Petras Urbonas, o lentą išdrožė Sinkevičius iš Marijampolės. Prienų paminklų dirbtuvė pastatė paminklą žuvusiems partizanams. 1989 m. gegužės 13 d. buvo atstatyta ir pašventinta Mikailiškio koplyčia. 1989 m. birželio 14 d. koplyčioje vyko Gedulo ir Vilties dienos paminėjimas, susirinko apie 100 žmonių.

Atminimo ženklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie koplyčios stovi:[5]

  • Koplytstulpis 19401951 m. žuvusių Sibire ir Lietuvoje atminimui (aut. Antanas Samsonavičius). Pastatytas 1989 m.
  • Paminklas šioje vietoje palaidotų 19451946 m. žuvusių Geležinio Vilko pulko (nuo 1945 m. rugpjūčio 15 d. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės) partizanų atminimui. Atidengtas 1989 m. birželio 13 d.
  • Koplytstulpis šioje vietoje įamžintų 1950 m. sausio 8 d. Marijampolės aps. Igliškėlių vls. Živavodės k. Juozo Šmulkščio sodyboje karinės grupės surengtoje pasaloje žuvusių Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54-osios kuopos vado Vyto Marčiulaičio-Vėjo ir būrio vado Juozo Brūzgos-Žvalgo atminimui. Pastatytas 1997 m. spalio mėn.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia stūkso ant pakilumos. Jos pastatas balto tinkuoto mūro, pusiau atviras, orientuotas į vakarus, stačiakampio plano. Uždengtas keturšlaičiu stogu su geležinio kryžiaus smaile. Pastogės karnizą juosia medinė ornamentuota juosta. Viduje, apie 2,5 m aukščio arkinėje nišoje, įtaisytas drožinėtas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Šalia pakabinta ąžuolinė lenta su žodžiais: „Dievas neapleidžia smilgos palaužtos ir benamio paukščio nublokšto audros, neapleis ir mūsų tėviškės brangios; čia Marijos žemė ir vaikai mes jos“. Lankytoją ant dešinės kolonos pasitinka įrėmintos eilės, pasirašytos Aliaus Veršinsko iš Igliaukos sen., Opšrūtų II k.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka