Miškinis asiūklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Equisetum sylvaticum
Miškinis asiūklis (Equisetum sylvaticum)
Miškinis asiūklis (Equisetum sylvaticum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Asiūklūnai
(Wikispecies-logo.svg Equisetophyta)
Klasė: Asiūklainiai
(Wikispecies-logo.svg Equisetopsida)
Šeima: Asiūkliniai
(Wikispecies-logo.svg Equisetaceae)
Gentis: Asiūklis
(Wikispecies-logo.svg Equisetum)
Rūšis: Miškinis asiūklis
(Wikispecies-logo.svg Equisetum sylvaticum)

Miškinis asiūklis (Equisetum sylvaticum) – asiūklūnų (Equisetophyta) skyriaus daugiametis žolinis augalas, priskiriamas sporiniams induočiams, kurio gyvenimo ciklą sudaro dviejų kartų – sporofito ir gametofito – kaita. Miškinis asiūklis auga apydrėgniuose miškuose, miškų pievose, krūmynuose. Sporifikuoja gegužės – birželio mėn. Dažnas.[1]

Žinomi miškinio asiūklio (E. sylvaticum) hibridai: Equisetum mildeanum Rothm (= Equisetum pratense x Equisetum sylvaticum). Equisetum bowmanii C.N. (= Equisetum sylvaticum x Equisetum telmateia).

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Botaninė E. sylvaticum iliustracija

Pavasarį tuo pačiu metu iš nariuotų šakniastiebių išauga ir vegetatyviniai, ir sporifikuojantieji stiebai, kurie, išbarstę sporas, pažaliuoja ir išsišakoja, panašiai kaip vegetatyviniai. Augalas išauga iki 60–80 cm aukščio. Vegetatyviniai stiebai nuo viršūnės iki pusės gausiai menturiškai šakoti, lapamakštės iki 15 mm ilgio, viršutinėje dalyje raudonai rudos, sausai odiškos, danteliai susijungę po 3–4 į lancetiškas apybukes skiautes. Sporifikavusių stiebų makštys išpūsto vamzdelio pavidalo, iki 25 mm ilgio (įskaitant dantelius). Šakos keturbriaunės arba penkiabriaunės, ilgos, paprastai žemyn nusvirusios, pakartotinai išsišakojusios į antraeiles, dažnai ir trečiaeiles tribriaunes šakutes. Šakų pagrindus supančios makštys raudonai rudos, šakų makščių danteliai lancetiški, yliškai nusmailėjusiomis viršūnėlėmis. Varpa (strobilas) ruda, cilindriška, padengta į žvynelius panašiais sporangioforais.[2]

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškinio asiūklio gyvenimo cikle vyrauja sporofitas. Šis augalas formuoja sporas sporangioforuose sutelktose sporangėse. Sporos morfologiškai vienodos, išplatinamos vėju (anemofilija). Sporoms sudygus susidaro autotrofiniai skirtalyčiai gametofitai, kurie prie dirvožemio paviršiaus tvirtinasi rizoidais. Archegonės gametofite susidaro ant lamelių pagrindų, o anteridžiai ant specializuotų išaugų. Gametoms susijungus susidaro zigota iš kurios vystosi juvenilinis sporofitas su šaknimi, kuris pasiekęs brandą formuoja strobilus. Naujos kartos asiūkliai iš zigotos atsiranda per kelis mėnesius. [3]

Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stiebas yra sudarytas iš:

  1. Stelės (artrostelė) – centrinė stiebo struktūra apgaubta periciklu ir endodermiu. Sudaryta iš centrinio kanalo, šerdies ir indų kūlelių (kuriuose yra karinaliniai kanalai), taip pat floemos (karniena) ir ksilemos (mediena)
  2. Žievės – išorinis stiebo sluoksnis sudarytas iš sklerenchimos (ramstinis audinys), chlorenchimos (asimiliacinis audinys) ir parenchimos. Ties briaunomis (parenchimoje), išilgai, išsidėsto valekuliariniai kanalai. Jų skaičius miškinio asiūklio stiebe įvairuoja nuo 10 iki 14. Taip pat išoriniame sluoksnyje (briaunelių kraštuose) yra žiotelės.
    Miškinio asiūklio (Equisetum sylvaticum), stiebo anatomija

Varputės centrinė ašis pilnavidurė. Sporangioforas susideda iš: skydelio (taisyklingo daugiakampio formos plokštelė), kotelio ir antropinių sporangių. Antropinėse sporangėse formuojasi sporos. Sporos turi elateras, kurios padeda sporoms pasklisti aplinkoje (pasisėti): sauso oro metu jos padeda sukibti su kitomis sporomis, drėgnu – atsiskiria nuo jų sudarydamos kokoną aplink sporą. Sporos turi 2–3 mėn. ilgumo ciklą.[3]

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arktikoje, Skandinavijoje, Atlantinėje, Vidurio ir Rytų Europoje, Prieškaukazėje, Mažojoje Azijoje, Vakarų ir Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurės Džungarijoje, Kašgarijoje, Šiaurės Mongolijoje, Japonijoje, Kinijoje, Šiaurės Amerikoje.[2]

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudojamas medžiagoms dažyti geltonai ruda spalva, liaudies medicinoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Lekavičius A. Vadovas augalams pažinti. Vilnius „Mokslas‟, 1989.
  2. 2,0 2,1 Minkevičius A. Lietuvos TSR Flora, 1 t. Vilnius, 1959
  3. 3,0 3,1 Naujalis J. R. , Meškauskaitė E. , Juzėnas S. , Meldžiukienė A. . Botanikos praktikos darbai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.