Prilepo karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Прилепско краљевство Prilepo karalystė
Serbijos imperijos vasalė (1355-1371) Osmanų imperijos vasalė (1371-1395)
← 1355 – 1395 →
Vėliava Herbas
Location of Prilepo karalystė Prilepo žemė (žalia) suirusioje Serbijos imperijoje 1378 m.
Sostinė	Prilepas
Kalbos	Senoji bažnytinė slavų kalba
Valdymo forma	monarchija
Serbų ir graikų karaliai
1355-1371	Vukašinas Mrnjavčevičius
1371–1395	Markas Mrnjavčevičius
Istorija
- Atskilo nuo Serbijos	1355 m., 1355
- Prijungta prie Osmanų imperijos	1395 m.

Prilepo karalystė (serb. Прилепско краљевство = Prilepsko kraljevstvo, maked. Прилепско кралство), dar žinoma kaip Prilepo žemė, Marko žemė − trumpai egzistavusi viduramžių valstybė Balkanuose, viena iš Serbijos imperijos įpėdinių, buvusi šiuolaikinės vakarų Makedonijos teritorijoje. Iki 1371 m. ji valdė ir dabartinio Kosovo teritoriją.

Istorija

Valstybės įkūrėjas Vukašinas Mrnjavčevičius (1320–1371) buvo kilęs iš serbų bajorų, o jo tėvas Mrnjava minimas gyvenęs Trebinės mieste. Jo sūnūs Vukašinas ir Jovanas augo Livno mieste. Kuomet Serbijos imperija plėtėsi į pietus, vietos valdytojai graikai buvo keičiami serbų kilmės vietininkais (nemažai jų buvo kilę iš Zahumljės ar Travunijos). Tarp jų buvo ir Vukašinas, kuris apie 1350 m. paskirtas Prilepo valdytoju. Dėl savo asmeninių savybių Vukašinas greitai iškilo regione, ir 1355 m. mirus Serbijos imperatoriui, tapo vienu galingiausių serbų kilmės kunigaikščių, de facto nepriklausomas nuo centrinės valdžios.

Pasinaudodamas Serbijos silpnumu, Vukašinas gavo iš imperatoriaus despoto titulą, o 1365 m. karūnuotas Serbų ir graikų karaliumi, taip oficialiai tapdamas antruoju žmogumi imperijoje. Jo žemės apėmė didžiąją dalį Makedonijos su Prilepo, Skopjės miestais, ir Kosovą su Prizrenu, Priština, Novo Brdu.

Sudaręs sąjungą su broliu Jovanu (kuris tuo metu buvo Serių valdytojas), Vukašinas susidūrė su Osmanų imperijos armija 1371 m. Maricos mūšyje, kuriame patyrė pralaimėjimą ir žuvo. Po šio mūšio jo valdas ir karaliaus titulą paveldėjo sūnus Markas Mrnjavčevičius, kuris buvo priverstas pripažinti Osmanų valdžią. Tais pačiais metais mirus Serbijos imperatoriui, Markas oficialiai tapo imperijos paveldėtoju, tačiau jo nepripažino kiti serbų didikai, todėl Markas liko valdyti savo vietinėje valstybėlėje. Būdamas silpnas ir nebeturėdamas armijos, jis greitai neteko savo šiaurinių teritorijų, kurias pasiglemžė Brankovičiai (Prizreną, Pečą, Skopję) ir Lazarevičiai (Prištiną).

Būdamas Osmanų vasalu, Markas buvo priverstas siųsti savo karius remdamas osmanų užkariavimus prieš krikščionis. Markas pats dalyvavo mūšiuose. Viename jų, 1395 m. Rovinos mūšyje prieš Valakiją, jis žuvo. Jo karalystė buvo panaikinta ir inkorporuota į Osmanų imperiją. Čia suformuotas Ochrido sandžakas.