Velbuždo despotija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Велбуждско деспотство Velbuždo despotija
Serbijos imperijos vasalė (1355-1371) Osmanų imperijos vasalė (1371-1395)
← 1355 – 1395 →
Location of Velbuždo despotija Velbuždo despotija (rausva) suirusioje Serbijos imperijoje 1378 m.
Sostinė	Velbuždas
Kalbos	Senoji bažnytinė slavų kalba
Valdymo forma	monarchija
Despotai
1355-???	Dejanas
1365–1378	Jovanas Dragašas
1378–1395	Konstantinas Dragašas
Istorija
- Atskilo nuo Serbijos	1355 m., 1355
- Prijungta prie Osmanų imperijos	1395 m.

Velbuždo despotija (serb. Велбуждско деспотство = Velbuždsko despotstvo), arba Velbuždo kunigaikštystė (serb. Велбуждска кнежевина = Velbuždska kneževina), dar žinoma kaip Dejanovičių žemė, Dragašų žemė − trumpai egzistavusi viduramžių valstybė Balkanuose, viena iš Serbijos imperijos įpėdinių, buvusi šiuolaikinės rytų Makedonijos teritorijoje.

Istorija

Valstybės įkūrėjas Dejanas buvo kilęs iš serbų bajorų, kuris valdant imperatoriui Dušanui gavo nedideles teritorijas dabartiniame pietų Kosove. Vedęs Dušano seserį Teodorą-Eudokiją, jis tapo imperatoriaus svainiu. Greičiausiai jau po imperatoriaus mirties 1355 m., jis buvo paskirtas despotu Velbužde, kur užėmė įtakingo despoto Jovano Oliverio poziciją. Labai trumpam jis tapo antruoju žmogumi imperijoje.

Kadangi Dejanas mirė gana anksti (spėjama, 1358 m.), nespėjęs iki galo konsoliduoti valdžios regione, tai leido iškilti ambicingam Vukašinas Mrnjavčevičius, kuris į jo vietą paskyrė kitą vietininką, Vlatką Paskačičių. Tačiau du Dejano sūnūs, Jovanas ir Konstantinas, sugebėjo atsikovoti prarastas žemes, užvaldydami visą dabartinę rytų Makedoniją, iki pat Strumicos pietuose. Jie konkuravo su kitais galingais to meto kunigaikščiais, o jų žemė ribojosi su Prilepo žeme vakaruose ir Jovano Uglješos žeme rytuose. Jovanas Dejanovičius iš imperatoriaus gavo dar vieną despoto titulą ir atkūrė savo giminės žemę.

Po pragaištingo 1371 m. Maricos mūšio broliai Dejanovičiai buvo priversti pripažinti Osmanų vasalitetą, kaip kad tai padarė Vukašino sūnus Markas savo karalystėje. Nepaisant to, broliai buvo susiję su išnykusia Serbijos Nemanjičių dinastija per moterišką kraujo liniją, todėl turėjo tam tikrų pretenzijų į išnykusios imperijos sostą. Apie 1378 m. mirus Jovanui, liko valdyti Konstantinas. Jis turėjo teikti Osmanams karinę pagalbą mūšiuose su krikščionimis. Jis tai darė ir Kosovo mūšyje prieš kitus serbus 1389 m.

Viename iš Osmanų mūšių, 1395 m. Rovinos mūšyje prieš Valakiją, Konstantinas žuvo (kaip ir Prilepo karalius Markas). Jo karalystė buvo panaikinta ir inkorporuota į Osmanų imperiją. Čia suformuotas Kiustendilio sandžakas.

Giminė

Despotijos valdovai yra vadinami Dejanovičių arba Dragašų dinastija, ir buvo įtakinga tuometinės Serbijos didikų giminė.

1. Dejanas (1345–1358/1365), Žegligovo ir Preševo vaivada, Velbuždo despotas, vedė Teodorą-Eudokiją
   1. Jovanas Dragašas, Velbuždo despotas 1365–1378 m.
   2. Konstantinas Dragašas, Velbuždo despotas 1365–1395 (iki 1378 m. valdė kartu su broliu), vedė Bizantijos princesę Eudokia Megale Komnene
      1. Jelena Dragaš (1372–1450), gimė iš Konstantino pirmosios santuokos (motinos vardas nežinomas), ištekėjo už Bizantijos imperatoriaus Manuilo II;
   3. Teodora Dragaš, ištekėjo du kartus
      1. Mrkša Žarkovičius, tėvas – Žarkas. Turėjo valdas dabartinėje pietų Albanijoje
      2. Konstantinas Balšičius, tėvas – Džuradžas I Balšičius, Zetos kunigaikštis;