Lotaringijos muziejus

Koordinatės: 48°42′0″ š. pl. 6°10′48″ r. ilg. / 48.70000°š. pl. 6.18000°r. ilg. / 48.70000; 6.18000
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

48°42′0″ š. pl. 6°10′48″ r. ilg. / 48.70000°š. pl. 6.18000°r. ilg. / 48.70000; 6.18000

Lotaringijos muziejus
Įkurtas 1848 m.
Vieta 64 Grande Rue, Nansi, Prancūzija
Kolekcija Archeologinės kolekcijos, paveikslai, skulptūros, gobelenai, baldai, grafika, fajansas, liaudies menai ir tradicijos ir kt.
Lankytojai ~60 000
Interneto svetainė www.musee-lorrain.nancy.fr
Muziejaus centrinių rūmų (buv. Kunigaikščių rūmų) fasadas

Lotaringijos muziejus (pranc. Musée Lorrain) – Prancūzijos Nansi mieste veikiantis muziejus, atspindintis suverenios Lotaringijos istoriją iki 1766 m., kai ji tapo Prancūzijos karalystės sudėtine dalimi. Lankytojams taip pat pateikiamos šios buvusios kunigaikštystės meno ir tradicinių amatų ekspozicijos. Muziejus išsidėstęs trijose vietose: daugiausia eksponatų sukaupta buvusiuose Kunigaikščių rūmuose, bet dėmesio vertos ir Kordeljeriečių vienuolyne, ir šalia miesto stovinčiuose Montegiu rūmuose esančios muziejinės vertybės.

Padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikščių rūmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis įėjimas į Kunigaikščių rūmus

2001 m. rūmų kieme atlikti archeologiniai tyrimai patvirtino, kad jau XIV a. šioje vietoje stovėjo gynybinė pilis. Ji kentėjo skaitlingų karų su kaimynais metu, bet ypač pilį sugriovė Burgundijos kunigaikščio Karolio Drąsiojo surengta apgultis. Kaip pažymi Lotaringijos metraščiai, pergalingai į savo valdas sugrįžęs Lotaringijos valdovas Renė II net neturėjo, kur nakvoti – gynybinė pilis buvo virtusi griuvėsiais.[1] XVI a. Lotaringiją valdžiusio Antuano II Gerojo nurodymu iškilo pietinė dabartinių rūmų dalis, pasižyminti vėlyvosios gotikos ir jau pradėjusios plisti renesansinės architektūros mišriais bruožais.

Atgimimo epochoje iškilo ir keturkampis Sargybos bokštas, iš kurio sraigtiniais laiptais patenkama į 400 m² vadinamąją Serfo galeriją. Buvęs galerijos dekoras negrįžtamai sunyko ir dabar šiose patalpose demonstruojamos laikinos parodos. Šiaurinėje dalyje, kur XIX a. buvo įsikūrusi žandarmerija, 1871 m. buvo kilęs gaisras, nusiaubęs ir 1848 m. įkurto Lotaringijos muziejaus patalpas. 1873 m. pastatas buvo kapitaliai rekonstruotas pagal arch. Prospero Mori (pranc. Prosper Morey) projektą.

Muziejų supa sodas su keleta šiuolaikinių statinių: konferencijų sale, saugyklomis ir restauracinėmis dirbtuvėmis.

Kordeljeriečių vienuolynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kordeljeriečių bažnyčia

Netoli nuo kunigaikščių rūmų stovi Sen Fransua de Kordeljer bažnyčia (pranc. Église Saint-François-des-Cordeliers). Šventovė ilgą laiką priklausė Kordeljeriečių vienuolijai (Pranciškonų ordino atmaina). Joje palaidoti Lotaringijos kunigaikščiai ir kt. kraštą garsinančios asmenybės, nuo 1840 m. bažnyčia paskelbta Prancūzijos nacionaliniu istorijos paminklu. Lankytojams prieinamas ir gretimas konvento pastatas su liaudies meno ir amatininkų dirbinių kolekcija.

Montegiu rūmai (pranc. Château de Montaigu)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Montegiu rūmai

Prancūzijos nacionalinis istorijos paminklas. XVIII a. pastatas iškilęs Lanevil devan Nansi vietovėje, šalia Nansi miesto. Tai buvusi mokesčių rinkėjo Bon Prevo užmiesčio rezidencija. Vėliau savininkai keitėsi, o po Antrojo pasaulinio karo valda perėjo Lotaringijos muziejui, kuris pastate įkurdino skulptūros, tapybos ir kt. rinkinius.

Ekspozicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lankytojų dėmesiui pateikiami:

Plačios ekspozicijos skirtos krašto menininkams:

  • grafiko ir piešėjo Žako Kalo (pranc. Jacques Callot) salė;
  • tapytojo karavadžisto Žoržo de La Tūro salė;
  • Ližjė Rišė (pranc. Ligier Richier), Polio Lui Siflė (pranc. Paul-Louis Cyfflé) ir kt. garsių skulptorių salė;
  • religinės skulptūros salė;
  • XVIII a. mokslininko kabinetas;
  • Liunevilio karališkosios, Sen Kleman ir kt. fajanso manufaktūrų gaminiai;
  • judaikos kolekcija;
  • 2006 m. Puji prie Mezo mieste atrastas XVXVI a. monetų ir taurių lobis, priskiriamas prie Prancūzijos nacionalinių brangenybių.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Marot, Pierre; Choux, Jacques. Le vieux Nancy – Nancy: Presses universitaires de Nancy, Éditions du Pays Lorrain, 1993, p. 50

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]