Liubutsko mūšis (1402)
Liubutsko mūšis (1402) | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Priešininkai | |||||||
LDK | Riazanės kunigaikštystė | ||||||
Vadai | |||||||
Lengvenis Algirdaitis Aleksandras Narimantaitis |
Rodoslavas Olgovičius |
Liubutsko mūšis (rus. Битва под Любутском) – 1402 m. prie Liubutsko (dab. Rusijos Federacijos Kalugos srities Ferzikovo rajonas) įvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Riazanės kunigaikštystės kariuomenių susidūrimas, pasibaigęs LDK pajėgų pergale.
Riazanės kunigaikštis Olegas Ivanovičius priešinosi Lietuvos ekspansijai į Rusiją, remdamas besiginančią Smolensko kunigaikštystę, kurios valdovu buvo jo žentas Jurijus Sviatoslavičius. 1399 m. Vorsklos mūšyje Lietuvos ir Kryžiuočių ordino pajėgoms pralaimėjus Aukso ordai, jis pasiuntė kariuomenę prieš lietuvių 1395 m. užimtą Smolenską. Šios operacijos išdavoje į Smolensko sostą sugrįžo Jurijus Sviatoslavičius.
Vytautas 1401 m. nesėkmingai bandė susigražinti Smolenską. Pajutęs galimą sėkmę 1402 m. Riazanės kunigaikštis Olegas Ivanovičius pradėjo kampaniją prieš LDK pavaldų Brianską. Riazanės pajėgoms vadovavo Olego sūnus Rodoslavas.
Lengvenio vadovaujamoms LDK pajėgoms prie Liubutsko pavyko užkirsti kelią Riazanės kariaunai ir mūšyje ją nugalėti. Rodoslavas buvo sugautas ir keletą metų praleido Vytauto nelaisvėje, kol buvo išpirktas.[1]
Liubutsko mūšiu pasibaigusi Briansko kampanija pakirto Riazanės kunigaikštystės pajėgumą pasipriešinti Lietuvos ekspansijai.[2] Tų pačių metų vasarą Olegas Ivanovičius mirė; tikėtina kad prie to prisidėjo ir sielvartas dėl sūnaus pralaimėjimo ir patekimo į nelaisvę. Tais pačiais metais Lietuva susigražino Smolenską, kurį po to valdė daugiau nei šimtą metų.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Карамзин Н. М. Глава II. Великий князь Василий Дмитриевич. Годы 1389–1425 // История государства Российского. – СПб.: Тип. Н. Греча, 1816–1829. – Т. 5.
- ↑ Пресняков, А. Е. Образование великорусского государства / А. Е. Пресняков. — Москва : Издательство Юрайт, 2019 — С. 227.