Lietuvos totoriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos totorių ekspozicija Trakų pilyje

Lietuvos totoriai – etninė grupė, gyvenanti Lietuvos Respublikoje ir istorinėse Lietuvos žemėse, laikoma viena seniausių jos tautinių mažumų.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos totoriai yra tiurkų ir mongolų genčių palikuonys. Jų protėviai buvo išeiviai iš Aukso Ordos ir Krymo chanato. Nors valstybės Lietuvos totoriai dabar neturi ir gyvena apsupti kitų tautų bei religijų, gimtąją kalbą praradę prieš 400 metų, sugebėjo išlaikyti savo etninę kultūrą, nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą.  

Dauguma Lietuvos totorių yra musulmonai sunitai. 1998 m. buvo atkurtas Lietuvos musulmonų dvasinis centras-muftijatas. Lietuvos totorių mečetės veikia Nemėžyje ir Keturiasdešimt totorių kaime, Raižiuose ir Kaune[1]. Iš prieškaryje Lietuvoje buvusių šešių mečečių dvi buvo sunaikintos: Vinkšnupių Vilkaviškio rajone – Antrojo pasaulinio karo metu ir Vilniaus (Lukiškių) – sovietmečiu. Manoma, kad LDK įvairiais laikotarpiais buvo apie 60 Lietuvos totorių mečečių arba maldos namų.

Atvykimas į Lietuvos teritoriją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lenkijos-Lietuvos totoriai.

XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė didelę teritoriją, todėl jos žemės rytuose ribojosi su totorių valdomomis žemėmis. Tarp abiejų tautų vyko komunikacija. Totorių chanų pasiuntiniai lankydavosi tuometinėje sostinėje Trakuose. Pirmieji totoriai kaip sąjungininkai kovose su kryžiuočiais į LDK atvyko dar 1319–1320 m. valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, tačiau masinis totorių įsikūrimas LDK siejamas su Vytautu Didžiuoju. Būtent jis XIV a. pabaigoje pasikvietė totorius ir apgyvendino juos Trakų ir Vilniaus apylinkėse, taip pat netoli Alytaus – Punioje, Raižiuose ir kituose aplinkinėse gyvenvietėse. Manytina, kad į LDK XIV a. pabaigoje atvyko keliasdešimt tūkstančių totorių karių su savo šeimomis ir manta. Tarp atvykusių į LDK buvo nemažai kilmingų totorių – murzų, bėjų ir caraičių. Mažai kas žino, kad iki pat XVII a. Lietuvoje gyveno nemažai čingizidų (Čingischano palikuonių). Lietuvos totoriai garsūs tuo, kad turėjo savo karines formuotes, iš pradžių vėliavas, vėliau – Priešakinės sargybos pulkus, kurie laikomi pirmąja Lietuvos pasienio kariuomene. Lietuvos totoriai karo istorijai davė ulonų kavaleriją. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba. Lietuvos totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu su juo 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo Žalgirio mūšyje. Totorių raitininkams minėtame mūšyje vadovavo Aukso Ordos chano Tochtamyšo vyriausiasis sūnus caraitis Dželal-ad-Dinas. Dėl ypatingo santykio su valdovu jie buvo atleisti nuo mokesčių. Už gerą tarnybą būdavo apdovanojami žeme ir dvarais. Trakų pilyje apie 1397 m. gimė Krymo chanato įkūrėjas Chadži Girėjus.

Totoriai medlžiasi Vilniaus mečetėje Lukiškėse

Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. vidurio įvairiuose kariuomenėse tarnavo iki 50 generolų – Lietuvos totorių.[reikalingas šaltinis] Bėgant laikui keitėsi Lietuvos totorių profesija. XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje tarp totorių atsirado gydytojų, mokslininkų, menininkų, laisvųjų profesijų atstovų. Kai kurie jų tapo plačiai žinomi pasaulyje. Tradiciškai Lietuvos totorių liaudis plačiai vertėsi odų dirbimu, žirgų auginimu, vežėjavimu. Yra pakankamai istorinių šaltinių, bylojančių,  kad Lietuvos totoriai vežėjai dažnai gabendavo valstybės iždą, Venecijos stiklą, statybines medžiagas, pirklių jiems patikėtas prekes. Lietuvos totoriams daržininkams ypač gerai sekėsi auginti ankstyvas daržoves: salotas, agurkus, svogūnus, kopūstus[2].

Išlaikydami lojalumą kraštui, kuris tapo jiems antrąja Tėvyne, Lietuvos totoriai dalyvavo visuose be išimties LDK karuose, 1794, 1831 ir 1864 m. sukilimuose[3]. Taip pat Lietuvos nepriklausomybės kovose 1918–1920 m.[4] Lietuvos totorių karininkas pulkininkas Aleksandras (Suleimanas) Chaleckis buvo vienas atgimstančios Lietuvos kariuomenės kūrėjų.

Tarpukariu Lietuvos Respublikoje gyveno apie tūkstantis Lietuvos totorių. Apie dešimt tūkstančių šios bendruomenės narių tuo laikotarpiu gyveno už Lietuvos ribų – Lenkijoje ir Baltarusijoje. Lietuvoje jie turėjo dvi parapijas su centrais Kaune ir Raižiuose. 1930 metais minint Žalgirio mūšio 520-ąsias metines laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune buvo atidaryta nauja mūrinė mečetė, kurios statybai ženklią paramą skyrė tuometinė Lietuvos Vyriausybė.[5]

Šiandieninėje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raižių mečetė. Alytaus rajonas

Pirmosios totorių gyvenvietės – Keturiasdešimt totorių, Kozaklarų, Kolnolarų, Merešlėnų, Melekonių ir kitos aplink Vilnių buvusios gyvenvietės. Totoriai taip pat gyveno Trakuose, saugojo valdovų rezidencijas – salos ir pusiasalio pilis. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyvena apie 3000 Lietuvos totorių. Jie daugiausia telkiasi Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse[6]. Jų įtaką valstybės gyvenimui liudija Vilniaus centre esanti Totorių gatvė ir buvęs Vilniaus Lukiškių priemiestis.

1988 m. įsikūrė Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugija. Jos tikslas buvo koordinuoti visuomeninį Lietuvos totorių gyvenimą, rūpintis maldos namų atstatymu, kultūros puoselėjimu. Dabar Lietuvoje veikia apie 20 Lietuvos totorių visuomeninių organizacijų (asociacijų).

1995 m. lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis pradėtas leisti laikraštis „Lietuvos totoriai“[7].

1996 m. įkurta Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. Jos veikla apima Lietuvos totorių kultūros puoselėjimą, pažinimą ir sklaidą. Sąjunga organizuoja renginius, palaiko ryšius su valstybės institucijomis, savivaldos įstaigomis ir giminingomis Lietuvos totorių organizacijomis Lenkijoje ir Baltarusijoje, Krymo totorių Medžlisu (tautiniu parlamentu).

2009 m. įsteigtas Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondas, kuris užsiima istorinės atminties įamžinimo ir paveldo išsaugojimo darbais. Lietuvoje veikia kelios Lietuvos totorių sekmadieninės mokyklos.

Šimtalapis

Lietuvos totorių folkloro atkūrimas prasidėjo 1997 m. įsikūrus pirmajam kolektyvui „Alije“. 2011 m. Vilniuje įkurtas Lietuvos totorių folkloro ansamblis „Ilsu“ („Tėvynė“), 2018 m. – folkloro kolektyvas „Efsane“ („Legenda“), kurie puoselėja ir visuomenei pristato tradicinę Lietuvos totorių ir kitų tiurkų tautų kultūrą.

Trakų istorijos muziejuje veikia Lietuvos totoriams skirta nuolatinė ekspozicija[8].

Kulinarinis paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos totoriai išlaikė savo kulinarinę tradiciją. Garsiausias jų patiekalas Lietuvoje ir už jos ribų yra sluoksniuotas pyragas su aguonų įdaru „Šimtalapis“. Taip pat plačiai žinomi Lietuvos totorių koldūnai su aviena ir jautiena, moliūgų pyragas su mėsa (anksčiau tradiciškai naudota žąsiena), apeiginiai apvalūs paplotėliai – džaima, saldumynas chalva.

Žymūs Lietuvos totoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės, Vilnius, 2010.
  2. A. Jakubauskas, Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje, Vilnius, 2009.
  3. T. Bairašauskaitė, Lietuvos totoriai XIX amžiuje, Vilnius, 1996.
  4. "Totoriai Lietuvoje". Bernardinai.lt 2007-08-06. Tikrinta 2020-12-20.
  5. https://www.bernardinai.lt/2007-08-06-totoriai-lietuvoje/
  6. http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/totoriu-isikurimas-ldk/1461
  7. http://www.tbn.lt/web_doc/Lietuvos%20totoriai%204-6%20nr%20web.pdf
  8. https://tmde.lrv.lt/lt/tautines-bendrijos/tautiniu-mazumu-organizacijos/totoriai
  9. http://genocid.lt/centras/lt/3219/a/
  10. https://www.istorija.lt/mokslo-skyriai/xix-amziaus-istorijos/tamara-bairasauskaite/111